Malda praeinančiam Dievui

„Valgyti turite strėnas susirišę, klumpėmis apsiavę, lazdas rankoje laikydami, lyg išskubėtumėte iš čia. Nes tai yra Viešpaties Praėjimas... „ (Išėjimas 10, 11, 12, „Šventas raštas“, Jokše).

Šitie žodžiai atėję iš Biblijinių laikų, privertė mane labai susimąstyti. Kai Viešpats sakė Mozei, jog valgysi ir gersi paskubomis, lyg reikėtų greitai iš čia išeiti - Egipte prasidėjo didelės nelaimės. Ir tai buvo iš tikrųjų. Taip buvo, taip yra, taip bus visur ir visuomet. Prieš nelaimes, prieš blogą laikmetį, prieš karą, marą žmonės pasidaro greiti viskam - lyg galvas pametę būtų. O gal yra ir atvirkštinis vyksmas - tas skubėjimas dirbti, gyventi, šventes bet kaip švęsti ir prišaukia nelaimes, nes žmogus, praradęs santarvę su savimi, su savo artimu ir su jį supančia aplinka, niekaip negali pakeisti įvykių - į gera, žinoma. Dabar ir yra keistas, labai keistas laikas - praeinančio Dievo laikas, nes mes labai skubame. Skubame į šventę, kad tik ko nors nepražiopsotume, skubame iš šventės, kad tik greičiau už kitus namo parlėktume. Noras visur suspėti, viską pamatyti, visur pabūti yra pražūtingas, įsukantis žmogų į griaunamųjų jėgų verpetą, iš kurio nei nori, nei gali išeiti - lyg voverė iš rato.
Išmintingas ir laimingas yra tas, kuris dar moka ir gali įsiklausyti į žolynų šnarėjimą, rasotą rytą džiaugtis virš galvos praskrendančiu paukšteliu. Pavasarį svarbu pamatyti pirmą drugelį - geltonos spalvos, nešantį džiaugsmą ir sėkmę visiems metams.
      Kartą, kai buvo sunku, kai buvo labai sunku, aš gulėjau lovoje prie lango, nes sirgau ir nieko kito negalėjau veikti, tik šitaip, gulėti. Buvo labai liūdna. Visi, pilni gyvenimo džiaugsmo, lėkė savais keliais ir niekas nepasilenkė ties manimi, taip ilgai ir keistai sergančia. Ir tada atsitiko stebuklas, kurio niekados nepamiršiu - aš išgirdau Galaktikų gausmą - labai harmoningą, lyg pats Viešpats Dievas tyliai giedotų... Ir tas stebuklas tęsėsi kokias penkias minutes (o gal visą tūkstantį metų). Paskui lyg ir pamačiau Galaktikas, kaip jos darniai ir taisyklingai sukasi begalinėje kosmoso erdvėje.
Mums duota daug, labai daug - miškai, kurių nebemylime, nes jų visai nepažystame, žolynai, kurie saugo ir globoja mus, teikdami didelę dalį gyvasties, upės, ežerai, jūros, vandenynai. Nelaiminga ta ranka, kuri pasirašo valdiškuose popieriuose po žodžiais - kirsti, deginti, griauti, teršti vandenį labai reikalingos pramonės labai nereikalingom atliekom, purkšti įvairiais chemikalais žolynus, gaudyti, šaudyti. Tikrai nelaimingas tas žmogus, tokią sunkią naštą užsikrovęs - kariauti su Motina Gamta.
Bet ką padarysi, kažkam reikia būti ir Pontijumi Pilotu, nusiplaunančiu rankas - aš nekaltas, žmonės to nori, ne aš. Žmonės nori, nes nežino, ko nori, bet už viską reikia mokėti tuberkuliozės epidemijom, psichinėm ligom, narkomanija, savižudybėmis...
Per televiziją kartą mačiau - kalbėjo visiems žinomas fotografas Paulius Normantas, kuriuo netikėti negalima, maždaug šitaip: žmonės pasaulį, žemę, kurioje gyvena, jos dėsnius pažįsta maždaug 1%. Su tokiais nedideliais pasaulio pažinimo rodikliais mes viso labo galime tik prisišaukti praeinančio Dievo laikmetį.
Sovietlaikiu paskubomis pastatytos fermos, siloso bokštai, kiti įvairūs statiniai niekieno nebuvo tyčia sugriauti - jokios partijos. Viskas, ką kažkada budriai sekė „Gosplano“ nemieganti akis, staiga nebeteko jokios prasmės ir kažkaip savaime, lyg kažkam mostelėjus ranka sugriuvo... Nieko nepadarysi, yrančių, griūvančių laikinojo laiko ženklų neišsaugosi - išeis ten, iš kur ir atėjo, iš nebūties į nebūtį.
Nebūkime vienodais žemėje, kad nereikėtų vėliau dangumi plaukti pilkais, nieko nereiškiančiais debesimis ir šešėliais. Tai negerai ir visai nereikalinga. Galimybių kūrybai yra daug, labai daug, tik nepraeikime pro jas, nepraeikime.
Medžiams ir žolynams Motina Gamta yra suteikusi kasmetinę atsinaujinimo galią, o žmogui - ne. Mes tik galime glaustis prie amžinųjų gyvasties formų, bet vietoj to išdidžiai, kartais net išk¬ilmingai teršiame, šiukšliname, net naikiname tą gyvastį. Joks kompiuterinis, pats sudėtingiausias vaizdas neatstos rasos lašelio harmonijos.
Kartais norisi paimti už rankų tuos vaikelius, iš televizijos ekranų „dainuojančius“, į grupes susibūrusius (po vieną - niekaip) išvesti toli toli į laukus, pasodinti po medžiais - tegul žiūri, kaip išmintinga skruzdėlė tempia šapą į gražų rūmą - skruzdėlyną. Nei pykti, pavydėti, nei labai skubėti nereikia. Bet žmogus sutvertas išskirtinai - pagal Viešpaties atvaizdą ir negali būti panašus į jokį vabalėlį. Žmogui buvo duota daug, bet laikui bėgant, matyti, mes daugiau užmirštame, nei kada žinojome - apie pasaulį ir save.
Esu mačiusi bažnyčioje verkiantį vyrą - didelį nusikaltėlį. Jo raudojimo nebuvo galima suprasti, kad galėtum paguosti, bet jis nieko ir neprašė, tik verkė. Išėjus iš bažnyčios į saulėtą gatvę ir vėl pamačius minią nerūpestingų Palangos vasarotojų, demonstruojančių keistą, niekam nereikalingą prekę - tuštybę, pagalvojau, kad rauda dažniausiai ne tie...
Neskubėkime ir suspėsime visur kur reikia ir kur iš tikro turime būti. Ir ne tik, dar liks laiko išgirsti, kaip auga žolynai, kaip nakčiai susiglaudžia gėlių žiedai. Tik neskubėkime, tik neprisišaukime praeinančio Dievo laikmečio.