Vienintelis

Džiaugiuos, kad pamiršai mane –
tik taip
aš dar galiu išsaugoti aiškumą.
Tik vis labiau vienatvė
panaši į vienišumą.
Nelengva skirti,
kas tiesą primena
labiau,
nes visgi tik viena tiesa yra,
o kitos – atspindžiai nuo durų stiklo,
kai šios atsiveria
pabaigoje.
Kaskart, kai jau galėtum
patikėti,
keisti nevispročiai,
pavėsius gaudantys
ir nešantys narveliuose į turgų,
staiga aklas akis atmerkia
po vieną ant kiekvieno tavo
piršto.
Kad atgalios neatsigrįžtum,
kur virš galvos –
trys paukščiai blyškiai mėlynais sparnais,
be garso,
lyg vandeniu, ne oru,
sklęstų.


2003-07-31