Žmogžudystė

Ją rado sūpynėse su kulka krūtinėje.

Obelys putoja, pienės geltonuoja, žvirbliai, vieversiai ir kitokie plėšosi it konkurse. Nastė Bubnė – raudona aguona po laukinės kriaušės veliumu.
Miestelis banguoja: šitokia žmogžudystė vidury dienos, pačiame pavasario gražume, savame sode. Auka — jauna, nekalta, neturtinga, daugiau išvaizdi nei neišvaizdi. Prieš pusšimtį metų niekas durų nerakino, o dabar...
Ekspertizė: kraujo nėra, suknelė savaime raudona, kulka tikra, bet net odos nedrykstelėjus, užkritus už liemenėlės it pinigėlis saugiai paslėptas. Kūnas – lavonas. Nei šis, nei tas.

Nastė supasi supasi vėjo linguojama. Detektyvas Laris Krulinas čiulpia nykštį, graibsto plaikstomus plaukus, suka ratus aplipęs baltais žiedlapiais, raukosi, ieško įkalčių. Pats labai labai panašus į jaunikį, atvykusį merginai pirštis. Graži pora. Graži. To tai jau nieks nenuneigs. Abu jauni, abu liekni, abu gyvenimo nesupėduotais veidais.
Beviltiška, kiek besižvalgė — jokių kulkos trajektorijų. Nei pėdų, nei skreplių ar snarglių, nei audinių skiaučių — jokių likučių, jokių panašybių į filmų žudymus. Ir panagės švarutėlės — nė ženklo, kad gynėsi, smigo, drėskė. Nieko.

Laris Krulinas atsiduso. Aišku, užsirūkė. Aišku, atsisėdo. Aišku, ištarė:
- Tokia jauna. Tokia jauna.
Aišku, pamatė gandralizdyje besimindžiojančius gandrus:
- Vis tiek išsiaiškinsiu: kaltą ar nekaltą surasiu. Ne pirmas kartas.
Lariui tuoj trisdešimt. Jį tik juokas ima iš bet kokio nusikaltimo: visada atsiranda ką pasodinti. Nors, pasikasė prakaituotą pažastį, žmogžudystė jo karjeroj pirma:
- Kad jį velnias, - metė nebaigtą cigaretę, - kad tik nesusidirbčiau prieš apdovanojimą.
Apėjo kelis ratus apie besisupančią negyvą, bet gražią Nastę.
- Na, ir kas, kad negyva, bet kokia graži, - degėsi kitą cigaretę ir gėrėjosi vis dar vėjo sūpuojamu kūnu, davė ženklą policininkams – laukit. Reikia kaip reikiant viską apžiūrėti.
Tik po dienos ir po nakties, kai vėjas nuo Nastės pradėjo dvelkti ne itin maloniai, atidavė kūną ekspertams.
Ir ką? Dar daugiau painiavos: kraujo nėra, suknelė savaime raudona, kulka tikra, bet net odos nedrykstelėjus, užkritus už liemenėlės it pinigėlis saugiai paslėptas. Kūnas – lavonas. Nei šis, nei tas.

Šį tą vis dėlto aptiko: atverstą romaną. Pirmame puslapyje perskaitė: žudikas stebėjo auką dvi savaites, įsitaisęs medžio viršūnėje, pasitelkęs šiuolaikines technologijas sekė kiekvieną jos judesį. Mergina jam patiko, gal net įsimylėjo. Norėjo užbaigti jos gyvenimą efektingai: išryškinti grožį, jaunystę, kad žmonės tarsi atrastų ją kaip stebuklą. Pražydo pienės, apsipylė baltumu kriaušė, vėjas stipriai siūbavo sūpynes. Mergina blizgančiais plaukais, švytinčiu veidu, raudona suknele atsisėdo į sūpynes, atsivertė knygą. Kulka be garso smigo į krūtinę.
- Na, ar gali taip būti? – Laris abejojo. Kulka iš romano. Dar kartą perskaitė pastraipą: tikrai.
Viršelyje autoriaus pavardė užsienietiška, velniai žino kokia, Xqtvwx. Pavadinimo jokio. Ar būna knygų be pavadinimų?
- Čia tai bent, - Laris negalėjo patikėti akivaizdžiais faktais, trynėsi akis, trynėsi per parą apšepusį skruostą, vis skaitė ir skaitė tą patį ir tą patį, - žudikas arba arba. Arba knyga, arba jos veikėjas.

- Imsiu išeiginę, - smarkiai susimąstęs pranešė padėjėjui Petrui, visai geltonsnapiui, tik dvi dienos šitam darbe, tik tik baigusiam mokslą, Laris net nežino kokį, atsiuntė iš aukščiau, ko dar klausinėti.
- Žinoma, visą parą nemiegojot, dar insultas ar infarktas ištiks, tamsta, juk ne jaunas, - geltonsnapis kaip medžioklinis šuo uostinėjo orą, daužė storas muses, - aš viską išaiškinsiu, ilsėkitės ramybėje.
Laris net loštelėjo: kas čia per akiplėša? Gal jis ir yra žudikas? Iš kur jau taip viskas aišku? Laris įsitempė: pirmas įtariamasis, stebėti. Bet ramiai, lyg niekur nieko, supdamasis tai ant kulnų, tai ant pirštų galiukų, perbraukė per padėjėjo švarko rankovę:
- Žiedlapiais aplipai. Ar aukštąjį baigei?
- Tai aišku, - daužė kriaušės žiedus nuo savęs it perdažytas muses.
- Kokios rūšies?
- Čia turbūt obels. Ar ne obels?
- Obels. O koks aukštasis?
- Aaa. Nusikaltimų psichologija.
Laris loštelėjo. Oho, to mažame jo miestelyje niekada dar nebuvo.
- Imsiu išeiginę, tu padirbėk iš peties, pašniukštinėk, kas ir kaip. Va, knygą radau.
Krulinas nusispjovė: aišku, žmogžudystė užsakyta, dėl to geltonsnapio psichologo, kad vos pradėjęs sublizgėtų. Vargšė Nastė. Tikra vargšė. Užsakovas yra, reikia rasti samdytą žudiką.
- Sakau, knygą radau, paskaityk – įdomi.

Petras neskaitė, nuliejo akimis spalvingą viršelį su tekančiu krauju:
- Viršininke, tai ką dar tyrinėti, kam laiką gaišti? Viskas aišku. Tiesioginis įrodymas, - kratė knygą, vėjas šnarino lapus, keturis kartus sukukavo gegutė, o kriaušei varnėnai juodą skepetą mestelėjo.
Matai, koks protingas, nei matęs, nei girdėjęs jau viską žino.
- Nu ir nu, ką pasakysi?
- Viskas aišku, - išsitraukė iš kišenės antrankius ir bandė knygą prisisegti prie savo kairės, - priešinasi, nelabai pavyksta.
- Nu ir nu, tai žudikas – knyga?
- Aišku.
- Į kalėjimą knygą?
Petras stabtelėjo, susimąstė, kažkas ne taip, lyg ir taip, bet ne taip. Savo jaunomis tyromis akimis nužvelgė viršininką nuo galvos iki apačios, išsitraukė pistoletą, išpleškino varnėnus, teršiančius jaunos merginos žūties vietą, skėstelėjo rankomis:
- Na, taip. Nebent protekcijų rastų.
- Ras. Šniukštinėk toliau. Imu išeiginę. Jei kas, aš prie upės, žvejoju arba krūmuose miegu.