Užmarštis

aš senstu mano karaliau
naktys vis ilgiau užtrunka
mano namuose
jos susėda už stalo ir kalbasi
apie užsnigtus laukus
kuriuose išsibarstė mūsų akimirkos
kartais keistai susižvalgo
tyliai krizena iš prisiminimų
kuriuos nupūtė drungni pavasario vėjai
tąkart kai mudu stovėjome perone
ir laukėme paukščių iš vasaros šalies
kartais dar sutinku tavo pasiuntinius
ir išlydžiu nespėjusi pasakyti
kokios ilgos valandos
kai laukiu sapno apsilankymo
žalio dangaus
kuriame ganosi debesų banda
tavo vėtrungės jau seniai nebesisuka
mano naktys tavęs nepažįsta
mano karaliau