Viltis. Už durų.

VEIKĖJAI:
Gintaras
Henrikas
Rūta
Nepažįstamasis
Viltis

I veiksmas
Parkas. Du seni draugai sėdi ant suolelio ir kalbasi. Prie greta esančio suolelio sėdi nepažįstamasis ir skaito laikraštį.
Gintaras: – Sulaužytam gyvenimui pasaulis išdūrė akis, kad daugiau nieko neregėt. Neapykanta užvėrė visus langus ir langines. Ir durų nebėr, apgaulė išplėšė vyrius. Paskutiniai atodūsiai išsikvėpė vėju... Bet laikas nesustojo. Prakeiktam pasauly, kaukėtų žmonių miniose – viskas netenka prasmės. Numirsi, žmogau, numirsi. Tai vienintelis troškimas tų, kurių gyvenimai suplėšyti ir išdraskyti, o jų lipdyti ir klijuoti tiesiog neverta – nėra prasmės....
Henrikas: – Laimingi „nelaimingieji“ emigrantai, „parsidavę“ svetimiems. Ir kokie bepročiai patriotai, galėtum kvatotis ištisą amžinybę iš jų naivumo. Pasauly anapus – viskas tikra. Nes jo nėra.
Gintaras: – Visi tai žinom.
Henrikas: – Tad kam egzistuot išdurtom akim?
Gintaras: – Tam, kad nieko nematyčiau ir viskas būtų paprasta.
Henrikas: – Naivu... Viskas tiesiog per daug tikra, todėl ir nežiūri....
Nepažįstamasis: – Vilties jumyse nė lašelio nelikę.
Gintaras: – Nes aš pats esu savo vilties viltis.
Nepažįstamasis: – Tai neįmanoma, žmogau.
Gintaras: – Dabar šiam pasauly viskas įmanoma. Ir greitai numirti. Ir gyventi beveik įmanoma. O radau aš ją sėdinčią prie savo durų. Ji buvo taip žemai nulenkusi savo galvą, kad net siekė kojų pėdas. Aš ją pakėliau ir ilgai ilgai žvelgiau į akis. Viešnia prie mano slenksčio buvo viltis. Parsinešiau ją namo kaip seniai lauktą svečią, kuris ketino atvyksti septynerius metus. Septyneri metai jokios vilties. Ir lašelis tikėjimo, kad ji sugrįš. Tik dabar ne man reikia jos, o aš reikalingas jai.
Henrikas: – Nieko sau!
Nepažįstamasis: – Na ir kas buvo toliau?
Gintaras: – Aš nebebuvau vienas. Nebejaučiau šleikštaus vienatvės skonio. Aš ją raminau ir guodžiau, meldžiau, kad neišeitų. Laikiau tvirtai sugniaužęs jos rankas, kol ji ėmė pasitikėti manosiomis. Kiekvieną vakarą gėrėm karštą juodą arbatą su daug daug citrinos ir dviem šaukšteliais cukraus. Ne, medaus ji nemėgo, tiesiog negalėjo pakęsti, gerai tai prisimenu. Sakė, jis tinkamas tik vabzdžiams privilioti ir taip jais atsikratyti. Ir vieną dieną ji išėjo...
Henrikas: – Kur ji išėjo? Ar ji atgavo jėgas?
Gintaras: – Taip, ji išėjo.
Henrikas: – O kuom ji sirgo?
Gintaras: – Manimi. Manimi, mielas drauge. Mano viskam surūdijusia apatija, mano nuogąstavimais apie beprasmį gyvenimą. Mano nepasitikėjimu pačiu savimi. Mano ašaromis, mano neviltimi...
Nepažįstamasis: – Nesuprantu. Jeigu jums buvo taip gera, kodėl ji tave paliko?
Gintaras: – Ji sakė, kad jos labai reikia kitiems.
Henrikas: – Tai kodėl nepasakai, kur ji išėjo?
Gintaras: – Aš nežinau. Ji eina pas tuos, kas visai nebeturi vilties. Tokie žmogystos ją sužeidžia. Kai žmogus vėl ją atranda iš naujo, ji pasveiksta ir apleidžia tuos namus.
Henrikas: – Vadinasi, ji greit aplankys ir mane.
Nepažįstamasis: – Man metas, kol dar nepakvaišau ir nepatikėjau jūsų fantazijomis.
Gintaras: – Sudie, nepažįstamasis.
Henrikas: – Na ir keistas. Nuo ko čia turėtum apkvaišti?
Gintaras: – Jis realistas. Tiesiog jis mato tik paviršių. O mes, Henrikai, įžvelgiam giliau...
Iki pasimatymo. Aš pavargau ir man reikia namo...

II Veiksmas
Gintaras grįžta namo. Uždega ant stalo pastatytą žvakę. Dideliais gurkšniais išgeria visą stiklinę vandens. Prisipildo dar vieną ir pusę išgėręs eina miegoti. Jam atsigulus scena aptemsta. Apšviesta tik toji stiklinė, kurioje vis dar likę vandens. Pasigirsta švelni melodija. Jis sapnuoja savo žmoną Rūtą ir du mažus vaikus: berniuką ir mergaitę. Apšviesta ta scenos vieta, kur pasirodo jo šeima.
Mergytė: – Mamyte, kada tėvelis grįš namo?
Rūta: – Jau greitai, mieloji, labai greitai.
Mergytė: – Mama, aš norėjau, kad jis man pasektų pasaką prieš miegą.
Rūta: – Rytoj, brangioji, jis būtinai tai padarys.
Mergytė: – Tu visada taip sakai.
Rūta: – Klausyk, tu dar labai mažutė ir nesupranti. Tėvelis daug dirba, kad mums nieko netrūktų, todėl ir užtrunka darbe.
Mergytė: – Bet, mama, ir aš galiu dirbti, jei tik nors vieną vakarą jis praleis su mumis.
Rūta: – Gana. Jau vėlu. Bėkit į lovą, rytoj anksti keltis.
Vaikams išbėgus Rūta suklumpa ir ima verkti.
Rūta: – Būk prakeiktas, Gintarai! Mūsų vaikai auga melo apgaubtuose namuose. Kiek aš dar tave ginsiu ir dangstysiu! Parsivelki vidurnakčiais visas susmirdęs ir nusigėręs. Neatpažįsti net savo moters. Ne dėl tavęs taip tave dangstau. Man nusispjaut, nes tu beviltiškas. Man gaila mūsų vaikų. Negaliu pakelti minties, kad jie prisiminę vaikystę regės girtuoklį tėvą ir bejėgę moterį, negalinčią pakeisti savo vyro. Prakeikiu tave tūkstantį kartų!!!
Scenoje pasigirsta šnibždesiai: prakeikiu tave, prakeikiu tave, prakeikiu…
Gintaras pabunda ir negali atgauti kvapo. Puola prie stiklinės, kurioje dar likę vandens, išgeria vienu gurkšniu ir žiūri į vieną tašką bandydamas suvokti, kas įvyko. Tada trenkia stiklinę į žemę ir ji sudūžta. Vėl ima girdėti šnabždesius: prakeikiu tave, prakeikiu tave, prakeikiu. Ima skambėti sunki melodija. Jis susiėmęs už galvos sukasi ratais ir vėl gulasi į lovą tikėdamasis nuo to išsivaduoti. Kurį laiką tęsiasi mirtina tyla. Tik žvakės liepsna ant stalo blaškosi.
Gintaras: – Rūta. Rūtele. Kodėl tu tyli? Atleisk man, aš pažadu, pasikeisiu, šįkart tiesą sakau.
Rūta: – Gintarai, aš nebepajėgsiu suskaičiuoti, kiek kartų girdėjau tuos pačius žodžius. Tu tik ketini, bet niekad neištęsi savo pažadų. O kaip mūsų vaikai? Jie tiki tavim. Jie ne aš. Jie laukia tavęs, tavo žvilgsnių, stalo žaidimų vakarais. Tai buvo taip seniai... Bet jie nepamiršo. O tu pamiršai.
Gintaras: – Žinau, žinau... Jau greit darbo sumažės, jau greit viskas stos į senas vėžias.
Rūta: – Nereikia. Žinoma, kad taip nebus.
Gintaras: – Bus, aš tau prisiekiu...
Gintaras nubunda. Atgaivina sapną mintyse. Paliečia ranka dešinę lovos pusę, bet ji tuščia. Smulkaus moters kūno nėra. Jis lėtai išlipa iš lovos ir eina savo vėlyvų pusryčių, juk sekmadienis, turbūt visi pietauja. Bet virtuvėje keturios kėdės tuščios. Ant stalo nėra vasaros, su kątik pražydusiomis gėlėmis. Jokių buvusių pietų užuominos. Gintarą apima nerimas, juk to dar niekad nebuvo. Jis šokteli nuo staigaus beldimo į duris. Sliūkina jų atrakinti, stebėdamasis, kad sekmadienį jos užsklęstos. Pasuka raktą ir pamato Henriką.
Henrikas: – Bičiuli, kiek galiu laukti! Žiemos vidurys, o tu mane laikai už durų.
Gintaras: – Liaukis, atidariau iškart, kai išgirdau beldimą.
Henrikas: – Tyčiojies, beldžiu gal kokį pusvalandį. Užkaisk vandens, arbata nors sušildys.
Gintaras: – Kaip pageidausi...
Henrikas: – Tai kaip laikaisi, Gintarai?
Gintaras: – Ačiū, puikiai. Šiandien sekmadienis, nusprendžiau praleisti jį su šeima, darbai palauks.
Henrikas: – Gintarai...
Gintaras: – O žinai, Henrikai, kažkaip man keista. Visada tokiu metu pietaudavom. Gal jie nenorėjo manęs žadinti ir išvyko pietų pas mano motiną.
Henrikas: – Gintarai...
Gintaras: – Bet jie jau greit turėtų grįžti. Pasėdėk dar, ir tu juos sutiksi.
Henrikas: – Gintarai...
Gintaras: – Kas yra?
Henrikas: – Paklausyk manęs. Tai negali daugiau tęstis. Grįžk į realybę. Juk viską puikiai supranti.
Gintaras: – Ką suprantu?
Henrikas: – Liaukis! Nepradėk!
Gintaras: – Ko nepradėti?
Henrikas: – Tai tu tikrai..?
Gintaras: – Ką tikrai?
Henrikas: – Juk jie negrįš.
Gintaras: – Ką nuo manęs slepi! Kaip tai negrįš? Juk sekmadienis šeimos diena, jie pas mano motiną.
Henrikas: – Bičiuli, turi mane išklausyti. Šįkart nepertrauk manęs.
Gintaras: – Kaip pasakysi.
Henrikas: – Jau pertraukei, – šaukia netekęs kantrybės.
Gintaras: – Nerėk, aš nekurčias.
Henrikas: – Ir vėl šneki! Sėskis ir užsičiaupk. Buvo vasara. Tavo vaikams prasidėjo atostogos. Kaip ir kasmet Rūta su jais vyko į pajūrį. Važiavo traukiniu, nes, žinoma tu kaip visuomet buvai paskendęs darbuose ir neturėjai laiko, arba kaip pats sakei, negalėjai leisti sau tokios pramogos atostogauti. Greitasis traukinys jau buvo beveik pasiekęs kelionės tikslą, kai iš kažkur išniro kitas. Susidūrimas buvo toks stiprus, kad nė vienas keleivis neišgyveno. Laimė, jų nebuvo daug.
Gintaras: – Ką tu sakai...
Henrikas: – Tylėk pagaliau! Tu jau buvai grįžęs namo. Buvo 1 valanda nakties, kai pasigirdo skambutis, Aš buvau ten, bet neturėjau drąsos tau pasakyti. Tu išklausei ligoninės darbuotojo ir tada tavyje kažkas nutrūko. Tu patyrei šoką, kuris tęsiasi iki šiol. Bet, Gintarai, daugiau taip negalima.
Gintaras: – Henrikai išeik. Tu išprotėjai.
Henrikas: – Nusiramink ir klausyk manęs. Tada tu pamiršai darbą. Gyvenai iliuzijomis. Esi šiam name tik todėl, kad aš padengiu visus tavo mokesčius. Tu negalėjai susitaikyti su netektimi. O aš negalėjau žiūrėti, kaip tu nyksti. Supainiojai prisiminimus su realybe. Jų nebuvo čia nei pavasarį, nei rudenį ir darbar jų nėra ir nebebus. Ir tie tavo košmarai, kad esi alkoholikas, tik košmarai. Tu niekada nevartojai. Dirbai, kaip juodas arklys, kad nieko netrūktų tavo šeimai. Bet taip ir nesupratai, kad jiems labiausiai reikėjo tik tavęs. Visus šiuos mėnesius leidau kartu, nes norėjau būti šalia, kai nubusi. Klausiausi tavo šnekų parkuose apie beprasmį gyvenimą ir viltį, kurią radai prie savo durų. Bet tu nusipelnei žinoti tiesą.

Gintaras sėdėjo sustingęs ir netarė nė žodžio. Kai Henrikas išėjo, jis nusliūkino prie laukinių durų ir atsisėdo ant sniego. Šalčio nejautė.

Viltis: – Eik vidun. Labai šalta. Einam, išvirsiu arbatos, sušilsime. Jau viską žinai. Laiko tau reikia, drauguži. Aš atėjau tavęs išmokyti susitaikyti.
Ji paima Gintarą už rankos ir įveda į tuščius namus. Viduje laikas sustoja.