Golgota (I)

Į linksmą ir nekaltą šių dienų krykštesį tegu nulaša nekaltai nužudytų žmonių kraujo...  Nesuvokę žudymo nevilties ir skausmo, neįvertinę jų, negalėsime suprasti nei šios dienos, nei savo ateities, nemokėsime ginti savo laisvės...
Skaitytojui pateikiu anų metų įvykių liudytojo šiurpų dienoraštį, kuris atskirų išblukusių lapelių pavidalu atsitiktinai pateko į mano rankas. Tas liudytojas seniai yra miręs viename iš tolimojo Sibiro konclagerių. Aš dar kartą perskaičiau tas skaudžiai liūdnas eilutes ir ryžausi pateikti jas skaitytojui interneto puslapiuose.   


Golgota

O Jėzau, Jėzau, dar to nebuvo, kas daroma vakar ir šiandien.  Pirmas toks rytas išaušo mano tėviškėj, paplūdęs nekaltų žmonių ašarose ir kraujuose. Iš tos arenos dar atskrenda su salvių garsais baisūs priešmirtiniai šauksmai ir kūdikių, iš ankstyvo rytmečio miego išbudintų, klyksmai. Ten žudo ne plėšikai dėl turto, ne žvėrys grobuonys, o kultūringi žmonės — vokiečiai ir mano tautiečiai...
              Jau vakar vakare ėmė grupėmis varyti žydus į jų kapines ir šaudyti. Pirmojoje grupėje nuėjo šeši jauni žydai drobulėje nešini dar tebedrebančiu ir apsipylusiu kraujais, čia pat ant kelio nušautu lavonu. Kraujas varvėjo per drobulę ir raudoni lašai liko ant gatvės grindinio...
              Visas šaligatvis buvo pilnas vokiečių. Jų buvo ir abipus kelio. Greit prisirinko ir lietuvių. Aš maniau, kad jie neša palaidoti tik tą nušautąjį. Tik staiga sutratėjo salvė, o po keliasdešimt minučių sugrįžo tie patys šauliai, kurie neseniai juos varė. 
            Du iš jų pasuko į mūsų kaimyno žydelio namus. Tai kitapus gatvės esantis senas namas, kuriame gyveno Auš su žmona... Senasis žydelis jau keli metai ligos prirakintas prie lovos, visada gulėjo, nebevaikščiojo. Jiedu buvo vargingi žydai, gyveno iš to, ką gaudavo iš nuomos. Tas jų namas visada buvo pilnas pačių vargingiausių nuomininkų. Ir dabar tą vargšą, seną ligonį tempte ištempė į gatvę ir daužydami šautuvų buožėmis vertė keltis ir eiti. Senelis vartėsi kelio dulkėse niekaip negalėdamas atsistoti, o jo žmona parpuolusi ant kelių maldavo jo nemušti, puolė prie savo vyro, norėjo jam padėti atsistoti, bet tuoj pat trenkė šūvis ir senukas, dar vis timpčiodamas rankas ir kojas, galutinai susmuko ... Iš sielvarto susmuko ir senoji Auš—nė.
              Tuo pat metu iš miestelio jau artėjo nauja vora žydų. Tie, kur nušovė Auš, išsinešė iš jų trobos užklotą ir, kai priėjo ta grupė atvarytųjų žydų, liepė paimti ir neštis kartu nušautąjį senuką.  Tas baisus vaizdas taip mane sukrėtė, kad pati nebežinojau ką darau ir ką sakau. Prie mūsų vartų stovėjo senas vokietis, turbūt jau kažkoks jų vyresnysis. Aš pribėgau prie jo ir rusiškai ėmiau jam šaukti: — Kas šitaip daro su žmonėmis, jūs esate tikri barbarai!.. Žydai tokie pat žmonės kaip ir jūs patys!..  Pasirodo, kad tas šėtonas, kaip ir daugelis čia stovinčiųjų, suprato rusiškai. Vokiečiui, išgirdus tokius žodžius, net akys išsprogo ant kaktos. Paraudonavo jo visas veidas, man jis atrodė pats tikriausias žvėris.
                — Iš kur ta komunistė? –  sumaurojo jis ir griebęs mane trenkė į vieškelį taip stipriai, kad nuriedėjau prie pat einančios žydų kolonos. Bet aš tuoj pat vėl pašokau į kojas ir tikrai, kad būčiau puolusi tą žvėrį, bet čia pro vartus  išpuolė mama, apsikabino mane abiem rankom ir ėmė šaukti:
                  — Atleiskit tai kvailai mergaitei, ji dar visai vaikas, pasigailėkite jos!.. 
                    O vokietis putojo sugniaužęs kumščius ir rėkė: — Jos vieta žydų kolonoje, stumkite ją prie žydų, tegu eina su jais kartu. Kas juos užstoja, tas yra toks pat žydas...
                      Iš kažkur atsirado mano tėvas. Jis graibstė vokiečius už rankų ir kalbėjo jiems vokiškai. Dar ir stambus vyras, tikras milžinas kaimynas Its atėjo, jis irgi prašė ir užsitraukęs mane sau ant nugaros pamažu nutempė į kiemą, o pats kažką linksmai kalbėjo ir aiškino vokiečiams. 
                Per kelias minutes aš atsidūriau mamos kambarėly. Čia pat buvo vienas jaunas vokiečių karininkas, kuris vos atvažiavus vokiečių būriui, ėmė man "asistoti" ir sakėsi esąs Paulis. Tas Paulis irgi šiek tiek grabaliojo rusiškai ir dabar stovėjo atsirėmęs nugara į uždarytas kambarėlio duris ir nustebęs žiūrėjosi į mane.  Nusigręžiau ir bandžiau per langą pamatyti, kas dedasi gatvėje. 
            — Nelįsk į ugnį!.. – rodos taip jis suriko man. O paskui rodė pridėjęs pirštą prie smilkinio, — nebūk kvaila...
                Vokiškai juk nemoku, o tie jo žodžiai man buvo aiškūs. Štai, net ir užrašiau. O mane visą laiką krėtė drebulys. Prieš akis vis dar mačiau ant kelio drebantį senelį Auš, raudoną kraują ant baltų apatinių drabužių. 
                  Tas Paulis buvo geros širdies, ramino mane, rankiojo rusiškus žodžius ir aiškino man, kad visame pasauly niekas nekenčia žydų, kad jie daug blogo daro visiems. "Tu pats kvailys, paskutinis kvailys. Ko tu man čia niekus aiškini? " – galvojau piktai žiūrėdama į jį. 
                    Įėjo tėvas ir net su kumščiu man grasino:
                  — Jei esi tiek kvaila ir dar sykį šitaip išsišoksi, tai niekas tavęs nebeišgelbės. Sukąsk liežuvį, jei kitaip negali jo suvaldyti. Prieš vėją nepapūsi, ar nematai, kokia čia galybė sukasi ir ką žmogus gali prieš juos? — užbaigė tėvas 
                  — Už mane vertesni žūsta, tad ko čia aš? – sakiau jau verkdama. 
                — O mes, o mudu su motina, tau nieko nereiškiame? Prisimink savo Vacių, jis grįš, o tavęs nebebus.
                  Gudrus mano tėvas... To priminimo užteko, kad nusiraminčiau. Paskui tas Paulis norėjo man dovanoti žiedą. Jis turėjo jų keletą, traukė iš kišenės ir vis taikė man ant piršto, bet jie visi buvo man per dideli. Ir staiga ant vieno žiedo pamatau kaukolę. Aš taip smarkiai pakračiau ranką, kad tas žiedas nukrito ant grindų, pariedėjo dekeliu ir sustojo. Ant tamsaus, namie austo dekelio pamačiau baltą išsišiepusią kaukolę su dviem sukryžiuotais kaulais... Vokietis juokėsi baisiu juoku, o man rodėsi, kad tų kaukolių jau pilnas kambarys, kad aš stoviu ant jų; aš ir šitas baisus vokietis... 
                  Surikau ne savu balsu ir puoliau pro duris. Išlėkiau į priemenėlę ir mano ausis pasiekė baisūs šauksmai ir šūvių tratėjimas... Tai buvo nuo žydkapių. Tai buvo žudomųjų priešmirtiniai šauksmai... Susiėmiau rankomis galvą ir man rodėsi, kad pati lekiu į kažkokią juodą prarają... Paskui vėl kažkas mane grąžino į trobą. Durys buvo uždarytos ir jau nieko nebesigirdėjo. Stovėjau virtuvėlėje ir pro langą mačiau besileidžiančią saulę, o už manęs vėl stovėjo vokietis Paulis ir aiškino:
                  — Tik pažvelk, koks puikus vakaras, gal norėtum su manimi pasivaikščioti?
                    — Ten – į kapines? – paklausiau.
                    — Ne, kodėl į kapines? Eikime ten, kur saulė leidžiasi. – Ir rodė ranka į vakarus. — Ten yra mano tėvynė – doičlandas, ten  motina, tėvas, seserys...
                  Tfu... mano akys sužiūro į jį – ieškojau revolverio dėklo prie jo diržo, o kai pamačiau, akių nebegalėjau atitraukti... — Ko taip žiūri, ko ieškai? — paklausė.
                Ir ėmė man aiškinti kas užrašyta ant jo diržo sagties. Ten buvo žodžiai: "Dievas su mumis". Bet man jie nieko nereiškė – nesupratau, o ir galvojau ne apie jo diržo sagtį, o apie revolveryje esančias kulkas. Kaip mielai aš jas iššaudyčiau dabar. Pirmiausiai į pilvą to žvėries, kuris juokėsi iš žudomo seno žydo, o paskui į juos visus, į juos visus... Jau buvo sutemę, tik vakarai raudonavo. Vokietis prisivedė mane prie lango ir rodo kažką, mūsų daržo gale. Ten slinko kažkokios žmogystos su kukšteromis ant nugarų, kitos su krepšiais rankose. Žiūrėjau nieko nesuprasdama. O vokietis man aiškino:
                — Tai jūsų tautiečiai ir neša pasigrobtą žydų mantą. Dabar jau suimtos ir žydų moterys. Nakčiai, kad neišsibėgiotų, jos su vaikais uždarytos kalėjime — sinagogoje. Jų namai dabar tušti... Gal ir tu nori ko nors iš jų turto, aš galiu padėti šio to gauti...  Jis taip ir pasakė: "ko nors iš jų turto" parsinešti sau. Dabar ne tik liežuvį, bet ir pirštus įsikandau į dantis – juk griebsiu tą niekšą su nagais, juk akis jam išplėšiu. Ir tada kaip apdujusi puoliau iš virtuvės ir kopėtėlėmis užšokau ant aukšto. Girdėjau dar kaip vokietis kažką gargaliavo su tėvu. O paskui tėvas atnešė kibirą ir pastatė paliepėj. Pasakė, kad nakčiai pakels kopėčias į viršų ir man, ir Jonei apačioje šiąnakt nesą ko  šlaistytis. Tegul einančios gulti, taip būsią geriausiai. Išaušo kitas kruvinosios tragedijos rytas. Ką jautė uždarytosios sinagogoje žydės matydamos kaip išeina ir nebegrįžta jų vyrai, tėvai ir broliai — įsivaizduoti žmogui neįmanoma... Ataidinčios šūvių salvės ir priešmirtiniai riksmai joms viską pasakė...
                    Neįmanoma įsivaizduoti, kaip sužvėrėjo mūsų žmonės, tie kilnieji mūsų partizanai... Juk jie kartu su vokiečiais spardė kojomis, daužė šautuvų buožėmis nebepaeinančius žydų senelius, vertė juos vėl keltis ir eiti. Padrąsindami partizanus vokiečiai paskleidė žmonėms propagandines fotografijas, kurios vaizdavo, kaip visokiausiais būdais žydai kankina krikščionis. To užteko, kad partizanai pavirstų tikrais žvėrimis. Jie, prisižiūrėję tų fotografijų, kiekvienam gyvam žydui buvo pasiryžę nulupti kailį. O, be to, pasakojo, kad vokiečiai tomis dienomis ir degtinės nesigailėjo... Vakar vakare visų sušaudyti nebespėjo . Tai, vos tik praaušus dienai, tęsė šįryt. Tokiomis pat grupėmis varė ir suimtąsias moteris. Ėjo motinos su kūdikėliais prie krūtinių, o didesnieji ėjo įsikibę į jų sijonus... Bėgo, skubėjo vaikiūkščiai mažais žingsneliais, mažomis kojelėmis, bijodami atsilikti nuo savo motinų. Jie nežinojo ir nesuprato dar, kad tai jų paskutinieji vaikiški žingsneliai, kad eina mirti. Šitie maži žmogeliukai dar vos vos išlipę iš vystyklų. Jie skubėdami šį ankstyvą rytą net šypsojosi ... Jiems buvo net įdomu, kad skuba motinos, kad eina šalimais tie dėdės su šautuvais... Penkių – šešių metų "vyrai" smalsiai žvilgčiojo į atkištus šautuvų vamzdžius, iš kurių po mažos valandėlės į jų kūnelius susmigs karštas švinas. Jie buvo laimingi toje kolonoje... O ką jautė tos motinos, kurios glėbiuose, į skaras susukusios nešėsi nė vienų metelių dar neišgyvenusius? Vargu ar jos galvojo, kaip pačios bus pakirstos, koks skausmas įsiverš į kūną paskutinę minutę ... Jos galvojo, kaip ir į kokią to mažyčio kūnelio dalelę pataikys kulka, kaip baisiai jam suskaudės mirtina žaizda. O juk kaip ji kartu su vyru laukė šio kūdikio, rūpestingai augino ir džiaugėsi juo.
Dieve, Dieve, kad tik mažiukas numirtų ant jos rankų, kad ta motina iškentėtų tą pragarišką skausmą, kad neplyštų jos širdis anksčiau, nei bus nužudyti jos vaikai? Kad tik ištvertų, kad tik pati ant savo rankų juos numarintų... 
              Aš niekados nebūčiau patikėjusi, kad taip galima eiti į mirtį. Kad vyrai nuėjo drąsiai, tai dar ne taip nuostabu, bet moterys, tos jaunos mergaitės, tartum tik pražydusios gėlės, ėjo, kad jas nuskintų pačiame žydėjime, pačiame gyvenimo pavasary... Ėjo drąsiai, išdidžiai, atmetusios galvas ir savo juodomis akimis ramiai žiūrėdamos į žydrą, ryto nurausvintą dangų, kur netrukus keliaus ir jų sielos... 
                O vokiečiai juokėsi ir tyčiojosi stovėdami abiejose kelio pusėse. Bet tos paskutinės eisenos nedrįso nė jie beįžeidinėti – taip kilniai ji atrodė. Sužvėrėję nuo žudynių ir kraujo reginio  šauliai taip pat susilaikė, ėjo į kupras susimetę, galvas į pečius įtraukę ir nedrįso nė skersomis pažvelgti į motinas, į vaikus... 
-----------------------------------
Prašau, parašykite, ar reikia tęsti. Turiu ir daugiau tų laikų dienoraštinio pobūdžio medžiagos. Ar norėtumėte perskaityti?