Tylos pilaitėj

Šį nykų ir vienišą vakarą prisiminiau,
Kai žaidėme laukuos nuogi, mažučiai,
Kai gaudėm drugelius ir kuždėjomės parkritę
                                                lapų karalijoj,
Atbėgo pamotė tavoji, išvaikė drugelius
Ir nusitempė tave į sudegintus namus.

Tą kartą nieko nesupratęs (juk ką galėjo
                                    tesuprasti mažas vaikas?)
Aš pakilau ir nuėjau į savąją tylos pilaitę,
Pastatytą jūros vidury, ant siūlo pakabintą.

Margi drugeliai taipogi nieko nesupratę
nuskrido į savus namus - į saulę.
Beliko lapų karalijoj išgulėtos gėlės...

Šį nykų ir vienišą vakarą manoj pilaitėj
                                    nenusakomai tylu.

Nuo to karto, kai pamotė išsitempė tave
                                į sudegintus namus,
Prabėgo daugel metų - dabar ne amžius
                                    gaudyt drugelius.
Nors aš mielai sutikčiau juos vaikytis net iki
                                          sąmonės mirties,
Jei kada dar galėčiau tave išvysti šalia
                                              savos peties.

O kad sugrįžtų seniai prabėgę metai!

Beliūdint man savoj tylos pilaitėj,
Pastatytoj jūros vidury, ant siūlo pakabintoj,
Suskambo žodžiai, sakiniai, kurie man
                          pasirodė girdėti kažkur.

Tai tu! Tai tu! Tai tu sugrįžai pas mane
Palikus pamotę vieną sudegintuos namuos?
Ar tu? Ar tu? Ar tu pasiliksi su manim
                      manoj tylos pilaitėj amžiams?