Mantija. Nuodėmė

Užsigulusi ant didžiulės varinės rankenos praveriu trimetrines sunkaus medžio duris ir įsibraunu vidun. Į veidą dvelkteli šiltas bičių vaško aromatas. Įveikiu plačius granitinius laiptus, praeinu pro žvakelėmis nukrautą suolą ir išnyru į aukštą bažnyčios erdvę, vainikuojamą gilaus kupolo. Vos sukrutėjus garsai nuvinguriuoja nejudančiame, tirštame kaip kisielius ore ir vėl nurimsta. Triukšmas tarytum kilimas leidžiasi ant grindų; taip leidžiasi ir leidžiasi, nuklodamas visas grindis storais sluoksniais. Jaučiu, kad greitai galėsiu žengti pirmyn nesukeldama nė mažytėlaičio krepštelėjimo. Dar tik perbėgsiu akimis, pasitikrinsiu, ar saugu.
    Žvilgsnis lyg sargybinis šuo prašniukštinėja ilgas suolų eiles, šešėliuotas kerteles, nišose išsislapsčiusias skulptūras. Daugiau žmonių nėra, tik viena figūra lyg sustingusi akmens statula stovi įsirėmusi į koloną šešėlyje.
    Ištiesusi koją bato nosimi brūkšteliu per nugludintą grindų granitą. Garsas slopiai sučeža tarp sienų. Tyliau turbūt nebepavyks, pamanau ir kuo švelniau padais liesdama paviršių prisiartinu prie ąžuolinio suolo. Atsisagstydama paltą į viršų paleidžiu dar vieną šiugždesio debesį, o pabaigai šurmulį vainikuoju aštriai tarkštelėdama rankinės sagtimi į atlošą. Laimė, atsisėsti pavyksta be triukšmo. Įsivaizduoju, kaip kiekvienas judesys išskleidžia virš manęs naują garsų užuolaidą ir užgožia akiratį. Tai trukdo. Noriu matyti. Stebėti formas, šešėlius, judesius. Spalvas. Regėti tirštą varvančio vaško kvapą.
    Skaidri būtis lyg aštrus geluonis smelkiasi iki pačių jautriausių nervinių ląstelių. Sėdėdama bažnyčioje paprastai pajuntu tai, kas nematoma gatvėje. Tai, ką kasdien praeiname lyg nesamą, čia sutinkame it standžią sieną, priešais kurią tenka sustoti arba ieškotis durų. Tik ar tai veda į ateitį, ar į tai, kas buvo? Gal į save? Į susitikimus. Mūsų.
    Atvertusi galvą nužvelgiu rausvą kupolo skliautą, besiskleidžiantį iš milžiniškų kolonų ir vėl atgal į jas sutekantį. Pradžia ir pabaiga ta pati. Diena sunyksta rytojuje, o vakarykštė suryja šiandieną. Ir aš virstu savo ateitimi.
    Skliaute žiba aukso spalvos žvaigždelės. Ne auksinės, tik aukso spalvos – jau supratau, kad tai gana esminis skirtumas. Juodos spalvos plaukai, nušviesinti kirpčiai, kaštoninės sruogos – tai tik spalvos. Ir žili: ne žiliniai, ne žilos spalvos, ne nužilinti – plaukų niekas nežilina, tik dažo, kad spalvos netekęs plaukas pasislėptų po kirpėjos ranka užteptu pigmentu. „Pažiūrėk, koks pražilęs esi! Nesigink, nesi dar toks senas! “ – rėkiau. Tarytum žilumas liudytų ne ką kita, tik senatvę. Tik kodėl vieni anksti pražilsta, o kiti niekada?
    Žvilgsnis bėginėja per žvaigždes lubose. Auksas suspinga į akis. Aukso spalva. Įdomu, kokios spalvos Dievo plaukai, gal jis irgi pražilo? Juk Dievas jau senas, labai senas. O gal jis visada buvo žilas? Nuo užgimimo, nuo savo lopšio, nuo motinos įsčių. Taip, aš tikrai tikiu, kad tie, kas geri, pražilsta. Nebūtinai patys geriausi, tik tie, kurie man geri – nes man tai patinka.
    Jau apibėgau visą skliautą. Dabar skaičiuoju žvaigždes pašnibždom: nulis trys penkiolika, nulis aštuoni vienuolika, nulis devyni... Lyg užkalbėjimas. Lyg pirštų kedenami dokumentų lapai teismo salėje. Vis kartoju ir kartoju, nenurimstu. Dangus nesibaigia. Aukso spalvos žvaigždės. O gal vis tik auksinės?
    Girdžiu, kaip ant grindų greta suolo švelniai leidžiasi dar vienas kilimas. Vaško kvapas dvelkteli per petį. Atsigrįžtu. Nors tai visai šalia, pirmiausia nužvelgiu koloną tolumoje. Šešėlyje ten nieko nebėra, trūksta statulos. Kažkodėl mintyse dabar aiškiai matau ten stovėjusią figūrą: nebylią ir juodą, sustingusią be gyvybės lašo, be šilumos spindulio, be gerumo atšvaito. Ne, tai negalėjo būti jis. Bet mačiau juk plaukus. O dabar jo nebėra – ten tamsoje, šešėlyje prie kolonos.
    Gelsvas žvakių aromatas dar šilčiau plūsteli į mane ir paglosto atsuktą skruostą. Ar nuodėmė būti šitaip glostomai?
    Bandau dar daugiau pasisukti, bet kūnas atsiremia į balsą.
    – Sėdi čia... Tu tikinti?
    – Tikinti... – atsidūstu virptelėdama. – O kuo man tikėti?
    Nerimas užgniaužia balso stygas. Dar vienas kilimas užkloja į altorių vedantį taką.
    – O ką galima veikti bažnyčioje? – balsas šypteli.
    – Čia nuodėmes išperka. Katalikai.
    – O tu? Irgi katalikė?
    – Man nėra ką išpirkti, – pakylu ir atsisukusi nužvelgiu jo žilus plaukus.
    Nebent už tuos plaukus turėčiau išpirkti, pamanau tyliai. Viena diena baigiasi rytojumi, vakarykštė perauga į šiandieną. Ar rytdienos nuodėmes irgi galima išpirkti? O gal jos jau įvykusios?
    Nuklodami kietas grindis sunkiais šiugždesio kilimais keliaujame išėjimo link. Šįkart nepajuntu durų svorio – man jas atidaro, leidžia pirmai praeiti. Girdžiu, kaip už nugaros dusliai trinkteli, krūtinę kietai užspaudžia geležinis šalčio delnas. Stoviu sustingusi. Tik vidus vibruoja, virpa. Šiltas garas nuo jo lūpų apgobia ir suriša mus abu lyg nuodėmės saitas.
    – Nesuprantu, koks to tikslas...
    – Kas?
    – Išpirkimas.
    – Tai apsivalymas, – atsidūstu su palengvėjimu. – Atleidimas.
    – Kas mums gali atleisti?
    – Ar manai, mus tik nuteisti gali? Juk apginti irgi galima.
    – Ir vėl tu apie tai... Pamiršk mūsų darbą, – maldauja.
    – Gerai, tada ir neik prie manęs, – pasisuku ir atrišu mus laikantį garo šaliką. – Argi aš tave pažįstu?
    Einu. Viena, nors jis kartu. Vadina tai mandagumu: svetimame mieste, tamsu, tik iki viešbučio. Garsiai šypteliu, kad tikiu. Viduje galvoju, kad netikiu. Spėlioju. Nemanau, kad pavyks tas nuodėmes išpirkti. Dievas... Netikiu, kad jis toks atlaidus. Ir netikiu, kad Dievas žilas.

(b. d.)