Pogulio metas

Ir gulėjo jie apsikabinę. Tvirtai, apsivyję kits kitą, lyg kalmaro čiuptuvėliais. Toks sukibimas priminė parduotuvinę spurgą, na tą, kuri lieka paskutinė, sukritus  – nei imti noris, bet ir išmesti nuostolis.  Žodžiu, gulėjo velniai žino kodėl. Matosi – budrūs, pelei krepštelėjus tuoj spurgelė virstų koviniu snaiperiu. 
Tada žemė buvo šalta, nors dangum ritinėjosi saulė. Aha, ant žemės gulinėjo. Daugiausia ant lapų, nors pėdas kuteno samanos, o ausin taikėsi akmenukas. Pozicija, aišku, ne iš patogiųjų, bet koks gi skirtumas, kai šalia mylimoji. O ji gražutė pasitaikė:  “ryžučio” plauko,  migdolo formos samanų spalvos akys, grakšti, kaip gazelė prieš šuolį. Tokia dieviškai graži, o va – voliojasi ant žemės. Bet koks gi skirtumas, kai mylimasis šalia. Vienas iš tų vyrukų, kurie save vadina “stambių kaulų”. Išraiškingų akių, tvirtos eisenos, ego didžiulis, kaip helio balionas, regis tuoj nuo žemės atplėš. Bet toks paveikslas slėpė dar didesnę širdį. Ir stiprų atsakomybės jausmą. Jau su tokiu – kad ir į karą.
Taip ir praslinko valanda ar penkios. Daug deguonies buvo paversta anglies dvideginiu. Už puskilometrio iš moteriškės buvo pavogtas rankinukas, kažkur kitam žemyne išrinktas naujas prezidentas, o visam pasaulyje gimė tuntas naujų mokesčių mokėtojų. O jie va taip sau ir gulinėjo. Du laukiniai katinai, Romeo ir Džiulijieta.