Ilja. Paliesti dievą

X. Kas per ožka

Išlėkiau į laukus. Keliomis vėžėmis išvažinėtu, pripustytu ežero aplinkkeliu, ilgus septynis kilometrus. Praskridau mūsų su Ilja išssiskyrimo grovį, nė nestabtelėjau, praskridau krautuvę, nė nežvilgtelėjau. Jau vėl snigo, drėbėsi ant skruostų, pakilęs vėjas ledais gnybė ausis, nosį ir gerklę. Nejutau ničnieko - nei laiko, nei sunkumo - lėkiau akis viltyje išdegusi.

Posūkyje į pačią sodybą jokių vėžių nebebuvo - arba jos jau užpustytos, arba niekas nė nevažiavo. Uždususi brendu į apledėjusias pusnis iki pat kelių, kieta paviršiaus plutelė brendant lūžta, manęs neišlaiko, ir nuo to tik dar sunkiau darosi, patsai velnias tame kelyje ragus nusilaužtų, o aš jau nebejaučiu anei vieno iš dvidešimties pirštų.
Iš tolo per tirštą pūgą suraudonavus vartams, dar smarkiau sutvaskėjo paširdžiuos. Mygu apledėjusį mygtuką, niekas neatidaro, vis tiek niekas neatidaro, vartai nekruta, visiškai nekruta, turbūt niekada nebepajudės; vėjas kiaurai per stambiai megztą kepurę į ausis švilpia, o aš jau stimpu į ragą - virsiu žemėn ir atsigulsiu pavartėj.

Vis dėlto geriau po savo baltu gluosniu. Tik kaip man tuos didžiulius vartus perkopti. Brendu patvoriu, lendu per beržyną, kur nė zyzuolis snapo neįkištų, palei pušis ir eglišakius, kietos ledinės medžių šakos ir adatiniai spygliai brėžia žandus, įsikabinę traukia iš po kepurės plaukus, alsuoju jau tikrai labai giliai.
Tvora krūmynuose baigėsi, pralindau pro krūmų apačią, klampoju tvoros įsikibdama link sodybos.
Štai aš jau ir savo širdies skausmo kieme, ją šičia labiausiai gelia. Čia liūdna, gera ir jauku, netgi vėjas čia nebeužpučia, antai eglyne kautis pasilieka.
Gluosniai tikrai įspūdingi. Baltų drobulių maumai. Sparnais apsigobę, veidus alkūnėse paslėpę angelai. Gaila tik be proto, kad aš vienui viena ir šitaip sunkiai alsuodama jais dabar grožiuosi.
Ką tik nubristos žmogaus pėdos. Iš namo į džiovyklą. Rūksta didžiosios Broniaus krosnies kaminas, negaliu patikėti. Priprastas miražas.
Kad tik širdis nesustotų iš to jaudesio. Ar tai Iljos pėdos? Ar tai jis stovės prie distiliatoriaus? Tik niekas nešauna man į galvą, ką žiemą būtų galima distiliuoti - argi avių kailius.

Jis nusisukęs, su gelsva striuke ir didele kailine kepure, dailiai į kampą krauna beržines dryžuotas malkas. Manęs neišgirdo, nes krosnis ką tik įsidegusi ūžia. O man atrodo, kad aš už ją garsiau alsuoju.
- Ilja, - vos ne vos sušvokščiau rankomis įsirėmusi drebančių šlapių kelių.
Krūptelėjo, atsisuko.
Kaip galėjau tau apmaudžiai apsirinkti. Tai ne mano angelas.