– fragmentas rudenio –

kai Romoj Milane dvelkia auksine naktimi
pasilieku aš perskaityt žmonių gyvenimus
tamsius šviesius ir permatomus
su paslaptim ir atvirus

kai Romoj Milane sutiksiu Dievą
aš pasakysiu Jam kad myliu 
basakojį lietų ir rudenio kaštoninę sonatą
kurią geriu kiekvieną ryt

kai Romoj ir Kaune kasdien labiau
padvelkia naktimi ir rudeniu
cituojančiu sustirusių ir svetimų žmonių kalbas
nebemyliu aš tokio rudenio

kai Romoj ar Kaune
Kaune ar Milane ar rudenį
suvalgysim kaimynės keptą uobuolių pyragą
ir perskaitysim šiuolaikinio rudenio eiles

teliks tik gurkšnis šios kaštonais kvepiančios
arbatos rudenio
kurią geriu kiekvieną ryt

kai Romoje Kaune neliks nė rudenio
aš nepadėsiu taško
ir gersiu daug tirščiau
šį paskutinį ir dar likusį man rudenį.




Amen.