Tvėrimai

Niekada nesuprasdavau kas rytą besiskleidžiančio
Tavo akių žydėjimo
Nelemtų rasos lašelių pačiuose kampučiuose
Ir lėto vėjo alsavimo
Su kiekvienu atodūsiu

Jie visada lošdavo kauliukais
Kartais iškrisdavo raktikaulis
Žastas dilbis dubuo buvo pilnas visokiausių
Tik šonkaulio – šonkaulio trūko

Niekada neskaičiuodavau gęstančių mirksnių
Vakarop iš zenito besileidžiančių vyzdžių
Atstumų nuo taip iki ne
Amžinai pro galbūt

Jie visada kalbėdavo tyliai
Kad gink Dieve neišgirstų
Motinos balsas nespėjus užbaigti
Dėlionės

Mama
Aš tik žmogų lipdžiau