Mūsų mintys į viena
Netilptų turbūt.
Spardytųsi, kuistųsi, nerimtų.
Mano laiko pradžia pavėlavo
Net į tavo spuoguotą brendimą.
O ir pabaigą net
jei bendrą sukursim
abu jos turėsim po pusę
Tiktai,
O tikrosios ateis atskirai.
Ir kūnų priedermė-susijungt
mūsų atveju vėlgi netinka
Kiekvienos pastangos turi duoti vaisius,
Bet mūsų laiko kontrastas labai nevaisingas.
Ir malonumo mums bendro, Dieve, kodėl pagailėjai:
Sintetint tylą ir triukšmą į viena.
Išgirst akimis ar matyt ausimis,
Ieškot bendrų taškų kur sąlyčio nėra.
Pasmerkei mus žvilgsnių kryžkelei-
Per mano mirktelėjimus-jam atsimerkt,
O susiglaudus būt apkabintam vienam,
Kai tuo tarpu kitam- apkabinti.
manau, kad ritmas toks ir turi būti [ bet sutinku, kad sintetinti būtų geriau], autorė tiesiog labai originaliai girdi, ir, šiuo atveju, tai pasiteisina.
patinka skaityti šį eilių ramiai, įsiklausant i keltą kartų. Kitaip tariant,
patinka skaityti šį eiliu
taip, užaštrink, suapvalink, išmesk genialią 3 stulpelio paskutinę eilutę - gausi normalų (iškastruotą) rk. eilėraštį. O dabar jis tiesiog originalus šviežias, gaivališkas ir šitą, kaip ten ble pamiršau, a vo mielas /////
pavadinimas per atviras. kūrinys vietomis taip pat, bet vis viena gan gražiai susiskaitė... bet padirbėt dar reikėtų: kampus užaštrint, vietomis suapvalinti...