Apie atimtą Jaunystę...

Mano senelis buvo labai senas, susiraukšlėjęs, o jo plaukai buvo susigarbanoję, tiksliau - jų nebuvo. Nebuvo nė plauko, nė vieno plauko, kas rodytų, kad jis juos turėjo. Bet aš tikiu, jis juos turėjo! Mano senelis ir gimė senas. Labai senas. Jo senumas netilpo jam kelnėse, todėl savo senatvę jis dėdavo į kišenes, kad išlaikytų gyvenimo pusiausvyrą. Kai močiutė zyzdavo, tada senelis ateidavo pas mane į kambarį, kur nebuvo langų. Tai būdavo vienintelė priežastis jį atvedanti į mano kambarį, nes, kaip jis sakė, jis jam smirdėjo. Man nuo vaikystės nepatiko šviesa, nes mano kambaryje buvo daug veidrodžių, kuriuose mačiau senatvę...  Save – seną kaip senelį... Man buvo tik septyneri.
Mano gyvenimas prasidėjo nuo senatvės, visam kame mačiau vien nusidėvėjimą, senumą... braškėjimą ir traškėjimą. Mano kambarėlio durys, grindys, netgi žvakių liepsnos traškėjo... traškėjo  traškėjo... naktį girdėdavauu kaip traška mano kaulai, o pirštai, it maži samanų rizoidai prisitvirtina prie pagalvės, kad nesvaigtų galva... Senelis buvo mano vienintelis, geras žmogus, kuris nuolat glostydavo sau plikę, bučiuodamas apseilėdavo mano kaktą ir garsiai kosėdavo... naktį. Visada tuo pačiu metu - 12 valandą. Tai nebuvo keista, mūsų namie nebuvo nieko keisto, nei mano senumas, nei mano kambarys be langų, nei sudaužyti veidrodžiai, ant kurių nudžiūvęs kraujas, nei senelis kostintis naktyje, nei gaidys giedantis naktį - niekas nebuvo keista. Toks buvo mums suvokiamas pasaulis. O gaidys buvo nuostabus. Jis buvo be plunksnų, giedojo kaip pelėda, o jo akys buvo juodos... Galėdavau stebėti jas ištisas valandas, kai gulėdavau nustipusios sidabrinės eglės atokaitoje ir negalėjau atsikelti, nes senatvė mylėjosi su mano kaulais ir bejėgiškumu. Tada tos akys buvo Gražios. Mano senelis neturėjo gražių akių, o močiutė nuolat zyzė. O aš vis – trakšt, brakšt - žiūrėdavau.
Vieną rytą kažkas ištrypė mūsų gėlių darželį. Bet mums tai nebuvo įdomu. Tą dieną mes iškepėm ir suvalgėm savo gaidį... Jo akis vis dar nešioju kišenėje ir žiūriu, kai sėdžiu ant apipelijusio suoliuko.
Gaidys vienintelis turėjo Jaunystę.