Sveiki, Jums pasiskambinau aš!

Sveiki, Jums pasiskambinau aš. Ar galite dabar kalbėti trumpai? Ne? Na ir gerai. Mintyse siunčiu tave velniop, nuopisa. Tave ir šimtą kitų varguolių, kurie kaskart atsiliepę ir išgirdę, jog tai būtent aš jiems skambinu, pisa protą esą vairuojantys, skubantys, užsiėmę labai svarbia ir rimta veikla, todėl negalintys kalbėti, nors fone girdžiu visu garsu paleistą „Nekviestą meilę“.  Taip, kasdien mintyse siunčiu Jus nachui. Ir žinau, kad ten pat dažniausiai siunčiate mane. Kartais susimąstau, kuris kurį iš tikrųjų siunčia labiau. Karatais norisi atsiųsti Jums žinutę iš asmeninio numerio ir pasakyti viską, ką apie Jus manau. Manot, kad esat už mus protingesni, tačiau taip toli gražu nėra. Matote, esam tikrų tikriausių šūdžių elitas, kurie kasdien vienaip ar kitaip pasiekia savo. Ir už tai ko gero esame verti Jūsų užgauliojimų. Esam pavojingi savo galimybėmis ir kompetencija (arba nekompetencija?) sušikti jums reikalus mažų mažiausiai savaitei, o gal ir visiems dvejiems metams, ir dėl to nė kiek nesigailėti.  Mes žinome viską apie Jus. Matome, kiek mokat (arba nesusimokat?) už sąskaitas, kada Jūsų gimtadienis, kada pas Jus atkeliaus keli raumeningi vyrukai ir sulaužys kaulus arba kals vinimis pirštus prie Jūsų su paskola įsigyto plačiaekranio televizoriaus. Mūsų darbo principai iš esmės prieštarauja nusistovėjusioms krikščioniškoms normoms, kurias patys pastoviai laužot. Kartais Jūsų pasigailime ir parodome dalelę žmogiškumo pasiteiraudami, kaip sekasi, ką norėtumėt pakeisti savo sušiktuose gyvenimuose, kad jie atrodytų bent kiek geriau, bet, nepamirškite, jog tai, ką sakot, vėliau visada panaudojame prieš Jus pačius. Tampame geriausiais bičiuliais vien tam, kad iš Jūsų naivumo pasidarytumėm sau naudos. Kaip bebūtų keista, tokių, kaip mes, kasdien vis daugėja. Pragaras, jei toks egzistuoja, greitai užsidarys, nes jei visi į jį pateksim, išvarytumėm šėtoną iš proto. Tai ne mes jam parduotume sielą. Tai JIS iš mūsų ją nusipirktų.

Iš to, ką jau kasdien įpratau girdėti, mūsų valstybėje gyvena apie aštuoniasdešimt nuošimčių idiotų. Didžiausią dalį sudaro tie, kurie galvoja viską išmanantys. Pats nieko neišmanau. Nikuomet nesistengiau sudarytų klaidingų įspūdžių. Tik teisingus. Tiesiog improvizuoju ir man tai sekasi. Pisu Jums protą, kol smegenys taip sutinsta, jog vienintelis išsigelbėjimas nuo tokios erzinančios migrenos yra žodis „taip“. Jis, ko gero, prilygsta trims smūgiams į žemę, kai Jūsų kaklą laužia riebus meksikietis, dėvintis idiotišką kaukę. Kaukę, kurią kasdien užsidedu su Jumis bendraudamas.  Aštuoni iš dešimties mano pokalbių baigiasi isterišku juoku viduje. Kartais tas prunkštimas netgi prasiveržia į išorę. Jeigu galėčiau įvardinti, kodėl mūsų valstybė taip blogai gyvena, atsakymas būtų toks paprastas ir akivaizdus, kad greičiausiai net nepatikėtumėt. Nors... Manimi netikėti kartais būna išties sunku.  Kasdien bendrauju su absoliučiais idiotais, kurie nesugeba suprasti sakinio lietuviškai. Jų senatviniai marazmai ir nuobodūs ofisiniai darbai tarp keturių sienų man visiškai nerūpi ir varo depresiją, tačiau tie sielos lavonai visuomet paverčia savo gyvenimus didžiausios reikšmės reikalais. Mano valstybėje gyvena durniai ir melagiai. Labai nevykę melagiai, kuriuos be galo mėgstu išvartyti paprasčiausiu klausimu: o kurį Hauso sezoną dabar žiūrite pro savo skystųjų kristalų priekinį stiklą? Ar mentai dar nestabdo?

Kartais pasiūlau žmonėms tikrai neeilinę naudą, ją taip nuogai ir paprastai pateikiu, kad suprastų netgi penkiametis. Pamenu, kaip karjeros pradžioje bendraudamas su nepilnamečiais sušnekėdavau daugiau negu kada nors perskambinęs jų besmegeniams tėvams. Senoji karta dvesia. Dvesia morališkai. O gal jau ir nudvėsė. Velnias žino. Man nusispjaut. Jos jau niekas neišgelbės - kažkada gyvybingas mąstymas buvo iškruštas primestos primityvios kultūros, kuri kasdien stebina savo gyvybingumu ir atsispindėjimu netgi naujojoje kartoje. Jie taip nachališkai dedasi moralės sergėtojais, nors juos kasdien pisu per visur. Gal tai nacionalinis bruožas?

Apskritai  likom tik mes čia - Svoločiai. Iš didžiosios raidės. Kitaip ir nepavadinsi. Gal dar nebent savo darbo ekspertais. Mums už tai moka pinigus - tai kodėl gi, po velnių ne? Nemanau, kad naudos darymas iš savo šūdinumo, kaip žmogaus, yra blogas dalykas. Už Jūsų pinigus šiandien galime pabūti Jums Šventąja Mergele Marija, kuri greičiausiai sumautai išdurs (po kurio laiko tai suprasite, bet bus jau per vėlu), arba Jūsų kaimynu, kuris iš manęs kažką jau nusipirko ir tam laikui liko patenkintas, kad ir Jums parekomenduotų mano aštrų liežuvį, smigsiantį tiesiai Jums į subinę, o gal tai bus jūsų draugas, kuriam kasdien parašot žinutę: „labas. kaip sekasi? „ ir kuris visada būna priverstas išklausyti Jūsų sumautų bėdų, kai sumautai nesiseka arba tiesiog nestovi pimpalas?

Mano kolega Rapolas yra labai protingas žmogus. Kartą pasakė, jog su tokiais nevispročiais turime nelaimės bendrauti todėl, kad daugelis vertų dėmesio ir nuoširdaus gėrio individų jau seniai mus paliko. Dabar jie plauna lėkštes ir krauna dėžes, gauna dešimt kart daugiau negu mes per geriausią savo mėnesį ir svarbiausia - nors jie dirba šūdo vertus darbus, su dauguma iš jų darbe bendraujama geriau, nei kada dabartinis grupės vadovas bendraus su mumis, kai atnešim sau ir savo kompanijai epinį pelną.

Kai pradėjau dirbti, pasisekė - gavau gerą mokytoją. Netgi kelis, turiu pasakyt. Bet apie tą vieną esu geriausios nuomonės, kaip apie mano srities genijų. Vardo minėti nėra tikslo, nes gali būti, kad norėsite jį pagauti ir nupjauti varpą. Nors mokytoju buvo neilgai, tikrai verta užsiminti apie filosofiją iš tikro urodo lūpų, nes būtent pirmasis  vadovas ir padėjo susiformuoti išsigimėliškam mano nepriekaištingo pardavėjo įvaizdžiui. Šis genialus individas buvo didis savo svoločiškumu ir meistrišku gebėjimu apipisti nepatiklų runkelį arba vietinės reikšmės vierchą-biznierių jam to net nesuvokus. Visuomet sakydavo, kad tai, ką darom, yra gyvenimo būdas ir niekas jo iš mūsų neatims, nes kol egzistuos tokie talentingi žmonės, kaip mes, pasaulis klestės - pastarasis buvo pastatytas tokių įsimintinų būtybių, kaip mes - rizikuojančių bei siekiančių savo tikslo bet kokia kaina. Bet kokia, kurią sumokės kiti. Kai paklausiau, koks yra pagrindinis mūsų darbo principas, atsakė man labai paprastai. Sąžinė yra šliundra, kuri lieka už durų, kai įsijungia ragelis ir mandagiai pasisveikinam. Sąžinė yra sukurta silpniems žmonėms, kurie bijo rizikuoti. Tai yra liga, kuri mus gadina. Daro iš mūsų pajuokos objektus. Sąžine plikos subinės neprisidengsi. Nežinau, kur dabar yra gerasis mano mokytojas, bet jo dėka, dabar taip sumautai gerai sekasi, kad gal kada nors netgi paskambinsiu ir parduosiu jam daiktą, kurio nereikia, o jis nė velnio nesupras.

Kartais pasiskambinu tokiam „ale“ statistiniam naujajam lietuviui šūdverslininkiui (maždaug: „tu, šūdžiau, dabar klausaisi manęs“), kuris kreipiasi į mane „tu“ ir dažniausiai yra kokios nors fiktyvios mikroįmonės vadovas, gyvenantis iš nelegalių atlyginimų ir mokesčių nusukinėjimo; manantis, kad yra pasaulio bamba (ar gi mes visi nemanome, kad esame pasaulio bambos, kai mums kažkas rodo dėmesį?). Mano mielas kolega Rapolas sako, kad tokius žmones reikėtų žudyti be jokių įspėjimų, kirviu tiesiai į smilkinį... Kartais jam taip beviltiškai pritariu, kad net suima piktdžiugiškas juokas. Tokie statistiniai nuopisos niekuomet nesuvokia, jog jų pokalbio valdymas yra daugų daugiausiai vidutiniškas. Ir netgi jeigu tokiam ereliui pavyksta kurį laiką kontroliuoti dialogą, tai pajutęs dažniausiai pastatau jį į vietą klausimu: ar kalbamės kaip žmonės ar atsisveikinam, kaip idiotai? Jie visuomet nori gauti tai, ko negauna kiti. Kalbėdamasis su tokiais „genijais“ visuomet mintyse klausiu: ei, dalbajobe, kodėl jautiesi esąs toks išskirtinis? Ar todėl, kad mandagiai su tavimi bendrauju ir pokalbio pradžioje pasakiau, kad siekiu tau naudos (nejaugi tu toks durnas ir manimi patikėsi?)? Ar tai tavo 2000 litų vertės telefonas, kurį iš tikrųjų stotyje nusipirkai iš narkomano? Ar kaimietė mergina, kuri neturi keturių priekinių dantų ir kaskart bezda, kai krušatės?  Kas jus visus daro tokiais išskirtiniais, kad man rūpėtų jūsų gyvenimas ir norai? Turiu savą dienotvarkę, kuriai jūs vienaip ar kitaip paklūstate, o jei ne... Na ką gi. Ir jus aš mintyse labai saldžiai ir greitai siunčiu velniop.

Kad ir kaip žmonės išsipisinėtų iš mano darbo, dažniausiai kiek pasipyzdavoję, jie vis tiek lieka susidomėję, nes ką moku, tą moku - nepaleisti, nepavargti. Neduoti pagalvoti. Niekuomet neatsisakau pagalvoti už kitus, sukurti poreikį - iliuziją Jūsų galvoje, kaip tai meistriškai atliko Oktavas Parango (kartais turiu jėgų po viso Jūsų dienos mėšlo savo galvoje atrasti dar šiek tiek vietos geram kinui). Anksčiau, kai dar buvau visai žalias, tokių statistinių silpnapročių prisivengdavau. Dabar man labai smagu su jais bendrauti. Tai yra tikrų tikriausia kelionė po autentišką telefoninį durnyną, kuriame gali rasti tiek spalvingų debilų, sergančių Dievo kompleksu, tiek tuščių indų, į kuriuos galima pilti vandenį, žibalą arba pasiūlymus ir kitokį mėšlą, kuris išeina iš mano burnos.  Kartais susimąstau, jog būčiau velniškai geras psichologas - man mokėtų už tai, kad klausyčiausi kažkieno pezalų ir linksėčiau galva: taip taip, pone, jūs esate visiškai teisus, o dabar mano eilė jums šį tą pasakyti: JŪS esat mano vergas, JŪS priklausot nuo manęs, JUMS aš suteiksiu sąlygas, kurių nepadarys niekas kitas ir dėl to JŪS man visiškai atsiduodate. Kaip kekšė.  Dėkui Dievui už mano profesiją! ir jeigu kada nors kirstume lažybų, kas pirmas pritrūks žodžių, greičiausiai trankysite kumščiu į stalą reikalaudami doros kovos, kurios suteikti Jums, deja, negaliu. Bet pasiūlysiu kai ką geriau - tapkite mano kale!

Galite iš manęs šaipytis, galit mesti ant manęs ragelį, galit ieškoti ir grasinti teismais, tačiau esu inkognito. Jei man pačiam nereikės, manęs niekada nerasit, o aš apie Jus žinosiu viską. Ir jei kartais Jūs man kažkaip nepatiksite, pasistengsiu, kad mūsų trumpa pažintis neišeitų veltui, nes apie jus žinau daugiau, nei jūs pats žinot apie save. Žinau netgi jūsų pašto dėžutės numerį. Galiu ten įmesti šūdą, galiu įdėti savadarbį sprogmenį ir Jūs niekada nežinosite, kad tai buvau aš. Jeigu kada turėsite drąsos pakėlę ragelį pasakyti „taip, dabar aš galiu kalbėti. „, tepasigaili jūsų Dievas, nes orus ir nepriklausomas iš jo tikriausiai nebeišeisite arba bent jau to nesuvoksite. Liks tik du pasirinkimai: arba mesti rageli ir pasiūlyti man eiti nachui arba pasakyti „taip“ ir būti išpistam per ausį, piniginę ir savigarbą, nes toks, Jūsų akimis, nuokruša, kaip aš, ką tik pardavė prekę, kuri Jūsų kukliuose sovietinės architektūros namuose veikiausiai sukels buitinį konfliktą, jo eigoje užtvosite bedantei savo merginai, besiskundžiančiai žarnyno problemomis, atvažiuos policija ir jus išveš, o gal tiesiog privers gerti raminamuosius arba įsiutęs išmesite savo 2000 litų vertą mobilųjį telefoną pro langą, kurį ras ir parduos narkomanai? Sveikinu - jus ką tik aptarnavo statistinis pardavimų vadybininkas, o dabar galite pamiršti mane, mano numerį, nes man jūs nerūpite. Dėkui už pokalbį ir geros dienos! Ai, ir dar vienas dalykas.



Eikit nachui!