Marcipaniniai saldainiai arba ketvirta autobuso eilė....

Ar tau kas nors yra sakęs, kad negalima gerti karštos arbatos, kai pareini iš šalto lauko? Man tą sakė. Keista, bet kaip tik galvoju apie tą asmenį, kuris ir davė šį patarimą...
  Važiuoju autobusu. Sėdžiu pačiame gale ir klausausi kažkokios senos dainelės, kuri skamba per radiją, pakabintą prie pat vairuotojo. Jau naktis, o jūs tikriausiai žinot, kokie gražūs vaizdai naktį. Autobuse šilta. Kartais prispaudžiu nosį prie stiklo ir papučiu šilto oro. Langas dar labiau užrasoja. Tada pradedu vedžioti žmonių vardus. Parašius vieną jį nuvalau ir vėl priglaudus nosį papučiu šilto oro, kad langas vėl užsitrauktų lengvu rūkeliu, kuriame vėl galėsiu vedžioti kieno nors vardą. Šis žaidimas pradeda nusibosti. Iš kuprinės išsitraukiu savo užrašų knygutę, paimu parkerį ir pradedu paišalioti. Smagu kartais vėl atsidurti vaikų pasaulyje, kuriame egzistuoja fėjos, karaliai, princesės, stikliniai rutuliukai nešantys laimę...
  Autobusas sustoja. Dar viena stotelė. Įlipa trejetas žmonių. Mandagiai pasisveikina su vairuotoju ir mechaniškai paduoda bilietui skirtus pinigus. Vairuotojas lėtai juos paima, patikrina ar visa suma ir išmuša mažutį bilietuką. Keistas vairuotojas. Toks juokingas. Pro aukštą sėdynę matosi švytinti plikė. Norisi juoktis, pagalvojus, kad vairuotojas kiekvieną rytą atsibudęs nueina į vonią ir pradeda vaškuoti savo pakaušį, kad šis dar labiau šviestų. Suprunkščiu. Žinoma, žmonės į mane pasižiūri. Ir vėl pasirodžiau kaip kokia idiotė. VELNIAS! Ar aš visą laiką šitaip nevykusiai elgsiuosi viešumoje?
  Žmonės iš lėto sėdasi į savo vietas. Viena ponia prieina arčiau ir klesteli šalia manęs. Juk autobuse yra dar mažiausiai trisdešimt laisvų vietų, bet ji sėdasi prie manęs, o aš jaučiu jos švelnius kailinius prie savo švarko. Ko ji taip prisispaudė?
-Mergaite, ar ši vieta užimta? -klausia ji taip lyg jai rūpėtų.
-Ne.
-Tada ar neprieštarausi jei prisėsiu šalia?
-Ne.
-Tai kaip mokslai?
Viešpatie Dieve. Maloningoji Marija už ką man tokios kančios? Nei aš noriu su ja kalbėt nei ką. Ir kodėl prie manęs autobusuose prisėda tik tokie žmonės su kuriais nėra apie ką kalbėt? Na bet juk reikia būti mandagiai.
-Mokslai sekasi gerai ir viskas puiku. Nuostabus vakaras, ar ne? -nutaisau dirbtinę šypseną ir meiliai pažiūriu į jos veidą.
Veidelis man nepasirodė ypatingas. Senos moterys dažnai pudruojasi nosytę ir kaklą. Tačiau ši moteris buvo pasipudravus veidą, tačiau užmiršusi nusipudruoti noytę. Švelniai tariant, atrodė ji kvailai.
-Na vakaras puikus ir sėdėti čia gera.... Tai kaip mokslai?
Ir vėl ji apie mokslus.... Gal ji nori išgirsti visus mano balus ir visas pastabas, kurias man pasako mokytojai? Nenoriu su ja kalbėtis, todėl nusuku akis į šalį ir suburbu: ”Viskas puiku” .
  Man patinka jausmas, kai į autobusą įlipa žmonės. Tada jauti, kad pasaulyje esi ne vienas ir viskas taip puiku. Nežinau ar suprantat... Kartais kai sėdi vienas pagalvoji, kad tu vienintelis toks... Ir pasidaro gera, kai kažkas sėdi kartu. Supranti, kad pasaulis pilnas žmonių, kurie šiuo metu (kai ir tu) važiuoja autobusu namo ar šiaip kur...
  Moteris atsisveikina ir išlipa jau kitoje stotelėje. Ši stotelė tuščia. Niekas nelipa. Niekam nereikia išmušti bilietėlio. Autobuse mes trise. Aš, kažkoks pagyvenęs senelis ir mergaitė. Tikriausiai mano metų. Keista, bet pajutau, kad noriu šiandien juos pakviesti pas save gerti arbatos. Juokinga. Išplėšiau kelis lapus iš užrašų knygelės ir parašiau du laiškelius. Vieną mergaitei, o kitą seneliui.
  Ar nenorėtumėt su manimi išgerti puodelį arbatos?


                                                      Mergaitė sėdinti pačiame gale
Žinau, kad tų laiškučių neatiduosiu. Nesinori šiandien kalbėti. O kas geria arbatą ir nieko nešneka? Būčiau nesuprasta ir vėl atrodyčiau idiotiškai. Arbatos negalima gerti tada, kai šaltas pareini iš lauko. Atminkite tai!
  Pradėjau galvoti apie šių žmonių gyvenimus. Kaip jie gyveno iki dabar, kai įlipo į šį autobusą. Tikriausiai senelis gražiausius savo gyvenimo metelius praleido kariuomenėje, galvodamas apie kokią panelę, kurią parvažiavęs namo galės paniurkyti. O galbūt tas senelis apie tokius dalykus negalvoja, Gal jis yra labai dvasinga asmenybė? Cha! Juokas paėmė galvojant apie tas dvasingąsias asmenybes. Mano galva. žmonės, kurie vadina gerus ir emociškai stiprius yra kur kas blogesni nei tie, kurie savęs neįspraudžia į “dvasiškos asmenybės”rėmus. Tikriausiai senelis namuose palikęs senelę, kuri šiandien laukia jo grįžtant namo. Yra du keliai: Pirmas-Senelė jo laukia su karšta vakariene. Antras-Senelio močiutė laukia su kočėlu (Kodėl dvi dienas nebuvai namuose? Bla bla bla... Tai ir vėl gėrei kur nors su tuo pijoku Albinu?) Na šiandien mano nuotaika gera, tad įsivaizduosiu, kad senelė jo labai labai laukia ir nekantrauja kada jis griš...
  O apie mergaitę neturėjau ką papasakot. Norėjau jai atiduot laiškėlį, kurį buvau parašius.

Dar viena stotelė. Senelis išlipo. Likome dviese su mergaite.

  Ji sėdėjo ketvirtoje eilėje, o aš pačiame gale. Pamačiau, kad ir ji žaidžia tą žaidimą su šiltu oru ant stiklo. Priėjau prie jos su laiškeliu rankose. Ji pakėlė akis į mane. Akys buvo nustebusios ir tokios didelės. Man patiko jos reakcija. Padėjau laiškelį prie jos (Kaip jau sakiau nenorėjau šiandien kalbėti), ir nuėjau į savo vietą. Mačiau kaip ji palenkus galvą skaito mano raštelį. Tada ji pasiėmė parkerį iš savo tašės ir kažką brūkštelėjo. Ji lėtai pasikėlė nuo savosios kėdės, priėjo prie manęs ir padavė raštelį.

Mielai...

              Mergaitė iš ketvirtos eilės

Tas žaidimas man pradeda patikti.... Ji atsisėdo į savo vietą ir vėl pradėjo žaisti žaidimą su vardais ant lango.

Mergaite iš ketvirtos eilės, ar mėgsti saldainius? Jei taip, lipam pirmoje stotelėje.

Vėl priėjau prie jos (Vairuotojas jau pradėjo kvailai stebėti mus savo veidrodėlyje. Jo plikėje atsispindėjo veidrodėlis. Rimtai. Jo plikė buvo beveik veidrodis. Nejuokauju. Mačiau kaip veidrodėlis atsispindi jo plikėje... Aš prunkštelėjau. Esu idiotė! Na bet tokia aš jau. Viešumoje pradedu elgtis ganėtinai kvailai.

Autobusas sustojo. Mergaitė lėtai atsistojo ir pažvelgė į mane. Supratau, kad saldumynus ji mėgsta. Išlipome. Buvo šalta, bet labai gražu. Šerkšnas buvo padengęs visus medžius, o po mūsų kojomis girgždėjo pirmasis sniegas.
-Labas. Mano vardas Marija. -tariau aš. Ir tada pagalvojau, kad labai jau neįdomiai pradėjau pokalbį. Žinoma, kankano nebūčiau galėjus sušokti susipažinimo proga, bet bent jau galėjau kažkaip smagiai patrepsenti ar suploti rankomis. Na gal ir kvailai būtų atrodę, bet bent jau ne taip banaliai kaip: ”Labas. Mano vardas Marija”
-O mane vadina panele B.
Na ir keistai čia suskėlė. Tikriausiai šaltis čia pasidarbavo. Tai negi ji galvoja, kad aš ją vadinsiu panele B.? Ne... To tai jau nebus. Tada tegu ji mane vadina Elzbieta D. Va taip jai ir pasakysiu. Tučtuojau. Nedelsiant. ”Mane vadink Elzbieta D. ”Taip ir norėjau pasakyt.
-Eime išgerti arbatos? -ištariau aš ir prakeikiau save, kad niekaip neišdrįsau jai pasakyti savo “tikrojo” vardo.
-Eime, -tarė ji.
Eidamos mes nesikalbėjome. Žiūrėjome į rūke paskendusį miestą, blankias jų šviesas ir mažutyčius automobilius, kurie nuo kalneli, kuriuo mes ėjome atrodė lyg vabaliukai pasiklydę betoninėse miesto džiunglėse. Man patiko, kad mergaitė tylėjo ir leido man gėrėtis miesto panorama. Tikriausiai panelė B. irgi norėjo vakarą praleisti tyloje.
Nusileidusios nuo kalniuko pamatėme mielą kavinukę. Nusprendžiau, kad ta kavinukė labai tiks ramiam pasisėdėjimui. Keista, bet ji lyg nuspėjusi mano mintis pasuko link josios. Užėjome į vidų. Ten buvo šilta, o aplinka skleidė malonų marcipaninių saldainių kvapą. Padavėja maloniai nusišypsojo ir parodė mums vietą į kurią galėtume atsisėsti. Kvaila, kad ji mums nurodė kur sėdėti, nes kavinėje ir taip nieko nebuvo. Bet mes paklusome jos nurodymui. Atsisėdome. Ji išsiėmė parkerį iš savo tašės ir paėmė tą patį lapelį su pakeverzotu kvietimu arbatos ir užrašė:
Mieloji Marija, marcipaniniai saldainiai ir raudona arbata man labai patiktų. Ar žinojai, kad negalima gerti iš karto gerti arbatos, kai pareini iš šalto lauko?

                                                Panele B.. Mergaitė iš ketvirtos eilės, kuri mėgsta arbatą 
                                                  Ir marcipaninius saldainiukus, kai lauke šalta.

Paėmiau raštelį ir jai parašiau:
O kodėl negalima gerti arbatos, kai pareini iš lauko? Marcipaniniai saldainiai su arbata labai skanūs. Tuoj užsakysiu.

Tada nuėjau link baro ir paprašiau, kad padavėjau atneštų mums šių gardumynų.

Mieloji Marija, ar bandei į šaltą puodelį pilti karštą vandenį? Negalima gerti arbatos ką tik parėjus iš lauko. Negalima. Ar esi bučiavus sniegą? Ar tau jis patinka? Ar tu mėgsti žiemą? Ar tu pieši? Ar bandei paletėje sumaišyti visas spalvas? Ir kas iš to gavosi? Ar tu rimta?

                                          Panelė B., Mergaitė iš ketvirtos eilės, kuri mėgsta arbatą ir marcipaninius saldainiukus, kai lauke šalta. Ji taip pat labai susidomėjusi ir ne dailininkė, todėl nori sužinoti kas bus, jei sumaišysim visas spalvas.

Perskaičiau laišką. Pakėliau akis į Panelę B., o ji rankos mostu mane paragino atrašyti. Ji jau valgė pirmą marcipaninį saldainiuką, tačiau arbatos vis dar negėrė. Keista, kai pagalvoju, kad žmogus taip laikosi savo nusistatymų. Pavydėtina ir kartu kvaila. Taip Taip. Kvaila... Tačiau pavydėtina.

Panele B.,

        Nesu bučiavus sniego, nes jis šaltas, bet su malonumu jį pabučiuočiau. Tarkim šiandien. Mėgstu žiemą... ir man patinka sniegas. Aš ne dailininkė, bet tikriausiai sumaišius visas spalvas gautųsi kažkokia neaiškios spalvos košė makalošė. Atsimenu kaip maža būdama darydavau iš smėlio košę makalošę. Tėtis duodavo man laistytuviuką, o aš pildavau jį į smėlį ir savo rankutėmis maišydavau tol, kol vanduo susigerdavo į smėlį, o iš jo pasidarydavo pliurzė. Būdavo labai linksma.
                                                                Marija

Man taip malonu buvo su ja bendrauti... Ne žodžiais. Kalbėti man šiandien nesinorėjo ir šiaip nebuvau nusiteikus ką nors filosofiškai taukšti. Panelė B. Jau valgė trečią saldainį. Tikriausiai skanūs. Paragavau. Skanūs. Priminė vasarą, kai eidavau rytais į pievas ir braidydavau po kiaulpienes. Taip pat priminė žiemą, kai tokiam žmogeliui vis norėdavau už apykaklės užmesti šerkšno... Nusišypsojau. Gera buvo valgyti saldainius ir galvoti apie dalykus, kurie verčia nusišypsoti. Gera...
Mergaitė gėrė arbatą. Aš taip pat paėmiau arbatos puodelį. Man buvo gera, kad aš ir Panelė B. geriame arbatą ir valgome marcipaninius saldainius.

Mergaitė pažiūrėjo į mane ir tarė: 
-Ar tu nepagalvojai, kad vairuotojas savo plikę blizgina prieš veidrodį?
OOOO! Kažkas naujo... Mergaitė prabilo, sudrumsdama tylą. Bet man patiko, kad ji prašneko. Dieve, jos balsas buvo labai jau liuks! Galima sakyti, kad jos balsas labai gerai skambėjo toje jaukioje kavinukėje. Ir buvo tikrai gera, kad gerdama arbatą ir valgydama marcipaninius saldainiukus ji dar šnekėjo. Rimtai. Man tas patiko.
-Keista, bet ir man jo plikė pasirodė juokinga. Keista, bet man atrodo, kad tu nuspėji mano mintis.

Ji parašė raštelį.

O tu nepagalvojai, kad aš iš tikrųjų nuspėju ką tu galvoji? IR IŠ TIESŲ: Keista.

-Eime į lauką. -pasakiau jai perskaičiusi laišką.
-Eime.

                                          ********************

Ir vėl sėdžiu autobuse. Vėl keverzoju kažką savo užrašų knygutėje. Gal tos mergaitės didelėmis akimis visai nebuvo?

Tikriausiai, dar neišaugau iš stiklinių rutuliukų amžiaus, kai nebetikima raganomis. Gal vis dėlto dar būna mergaičių, kurios nenori kalbėtis ir rašo laiškelius?


O ar tau neatrodo, kad  kiekviename iš mūsų gyvena mažas žmogelis didelėmis akimis, kuris sėdi ketvirtoje autobuso eilėje ir kramsnoja marcipaninius saldainiukus?