kas jam atsitiko, tam lyriniam herojui? sprendžiant iš teksto - jame aprašytų epizodų vizualiniame plane, tai lyg ir lyrinio herojaus (kalbančio kažkam JAM, mat pavadinimas "Tau") jo artimas asmuo mirė, jau prieš 1000 metų... tai yra ne vakar ir ne prieš metus - ir išbiro jau seniai, velionio dantų šepetėlio plaukeliai (stovinčio šepetėlių puodelyje-vonioje) ant lentynėlės, lyg paplauti laiko, (kaip tie, vėjui pakilus, Maironio rašliavoje, ir vandeniui susidrumstus, paplauti iškrinta iš sienų, Trakų Pilies bokšto akmenys, risdamiesi žemyn...) sustatytų jau prieš 1000 metų vonioje, apsiverkė lentynos - nesulaukusios velionio naujai parašytų literatūrinių veikalų, sutalpintų į knygas, ir pelenai peleninėje sudūlėjo, kaip faraonų palaikai-mumijos Piramidėse, o jis vis ilgisi, ir daiktus laiko lyg muziejuje, jų nei išmesdamas, ne ruošdamasis pats atsinaujinti, tik siunčia vis siunčia į visatą - transliuoja Jam (nu tam kur jau prieš 1000 metų mirė) savo ilgesingas mintis, pasakodamas kaip jo telefonas gyvena...
Matyt velionis buvo rašytojas? knygas rašė, į lentynas žmonės jas krovė, ir knygų lentynos jį pažinojo, jautėsi jo parašytų vis naujų knygų dėka- naudingomis ir reikalingomis, kada Medį nukirto, o iš medienos lentynas sukalė...
Tai va herojus ilgisi jo, ir net daiktų nejudina, lyg jis dar vakar buvo čia - deja deja, jau ir vonia atšalo... seniai seniai, net šereliai išbyrėjo iš šepetėlio, ir net pelenai sudūlėjo...
Nagi? na gi? o koks gi teksto kontekstas? "kame "Fyška"? :D
paskutinės eilutės tai trupučiuką link voveruškų kurių dar nėra, bet šiaip tas daiktizmas visai nieko ...:) 2+
kėdės stalai ir gėlių vazonai niršta miršta ilgesy paskendę net užuolaidos, tos geltonos man pažvelgt akysna vengia kas kaltas - kas gi tave išvijo mes juk taip tave visi mylėjom tad sugrįžk - juk prašo pinavijos ties pravertu langu sužydėję ... :)