Nėra atstumų, nei menkiausio nuošimčio,
Tik kartais tuščia pataluos ir žvilgsniuose.
Suabejočiau – suodžiais atsikosėčiau -
Yra tik laikas laukt ir tie kas ilgisi.
O aš sergu. Tai raukšlėmis, tai viršsvoriu
Ir vis dažniau saviems rašyti norisi.
Jau suprantu, kad buvę ir negrįžtantys
Tai dvi skirtingos svorio kategorijos
O tu, sutik, buvai sumautas pranašas
Sakei, kad klydę, užmarštim užmėtomi
Beprotnamy seniai mums „kala“ pravaikštas,
Bet tai daugiau nei pamišimas lėtinis,
Nes žinom, aušta pusryčiai ir Baltija
Šiek tiek per greit, kad apmaudo nerytume
Ir per lėtai šiek tiek, kad nesulauktume
arba užmirštume.
„Ilgiuosi. Tavo klystanti“
Įtraukiantis tekstas, bet be skyrybos klaidų nepsieita (sudėtinga ji nemažai kam, gal tik daug kas nesureikšmina šitokio nežinojimo).
Patiko eil., todėl pateikiu pataisymus, kad taptų kiek įmanoma nepriekaištingas:
Nėra atstumų, nei [nė] menkiausio nuošimčio,
Tik kartais tuščia pataluos ir žvilgsniuose.
Suabejočiau – suodžiais atsikosėčiau -
Yra tik laikas laukt ir tie[,] kas ilgisi. [suabejočiau ... ir tais, kas ilgisi]
O aš sergu. Tai raukšlėmis, tai viršsvoriu[.]
Ir vis dažniau saviems rašyti norisi.
Jau suprantu, kad buvę ir negrįžtantys
Tai dvi skirtingos svorio kategorijos[.]
O tu, sutik, buvai sumautas pranašas[.]
Sakei, kad klydę[] užmarštim užmėtomi[.]
Beprotnamy seniai mums „kala“ pravaikštas,
Bet tai daugiau nei pamišimas lėtinis,
Nes žinom [-] aušta pusryčiai ir Baltija[.]
Šiek tiek per greit, kad apmaudo nerytume[,]
Ir per lėtai šiek tiek, kad nesulauktume
arba užmirštume.
Nėra atstumų, nei menkiausio nuošimčio,
Tik kartais tuščia pataluos ir žvilgsniuose.
Suabejočiau – suodžiais atsikosėčiau -
Yra tik laikas laukt ir tie kas ilgisi.
Gražus laiškas saviems,truputį skausminga, tačiau nuoširdu,5.