Apie lemtį

Protarpiais nusiverk papilkęs dangus. Visur prilaisto skaidrių, dangiškų bėdų prisigėrusių ašarų. O aš sėdžiu po savo brangiausia obelim saugus nuo lietuviškų negandų. Nemėgstu nusibliovusio rudenio. Ans visokias bėdas verč, verč ant kitų pečių. Ir nieks nežiūr sveikos tavo kojos, rankos ar ne. Nešk kaip nori. O daug silpnų neatlaikė... Todėl įtraukiu žvarbaus vėjo į plaučius ir bandau rūstųjį dangužį nuramint. Gal išgirdęs mano istorija supras, kad baisiau jau nebūn...

Šalia Vinco nutūpė juodagalvė varna ir baisiausiose dainos vietose pritarė užkimusiu krankimu.


Tą rytą tavo kojos buvo basos, basos,
Aplipusios gaivinančia rasa,
O rankos sustirę, šaltos, šaltos,
Kaip sena, lietuviška žiema.
Ir kaip numirę rudeniniai lapai,
Žandai – raudoniu nutvieksti.
Kadaise, tavo akys nebuvo agrastai,
Ir putlų veidą dabino šypsena...
Iš meilės glamonėdavai man veidą,
Tarytum saulė. Rytinė, ankstyva.

Vyrga, gyvate kur dingai?
Gal bulvės prasmegai, ar su artojais šieną grėbei?
Kur tavo grožis kerintis?
Kur tėvo pinigai?

Tiesos nepaneigsi...
Laiks - slibins besarmatis.
Ėda mus abu,
Daugiau, nei Bronė su Virgiu.

Tą rytą, po vestuvių, kaip rožė nuvytai...
Suiro tavo grožis, it mano tėvo palaikai.
Tu ne lakštingala pragydai,
Ir ne saulės grožiu nušvitai...
Ar būtina stiklus kilnoti šitaip sklidinai?
Nerūp, matau, tau mano siela, nei nosis mėlyna.

Prisipažinsiu, kad mūsų meilė pirmutinė,
Man nuo vestuvių svetima.
Vidinės jėgos nuolat kužda:
Ne ta, ne ta, ne ta, ne ta....

„Virvė - išeitis geriausia“,
Žinau, neliksi vieniša...


Pasibaigus raudai, dangus akimirksniu užsirūstino ir kirto žaibu per obelį. Išsigandusi varna nusprogo ir liko gulėt per amžius. O Vincas atsistojo, pasivalė žemėtas kelnes ir nuėjo į trobą, norėdams nuo lemties pabėgt.