Abu

Išaugintas žodžių
                    jaunuolynas
Švelniai ošia šnekančia giria,
Ir pulsuoja venom
                    oras grynas,
Mintyse žalčialunkių nėra.

Neparodys jie klaidžių
                    šešėlių,
Užkutentų melo akimis,
Tik padūsaus, nerimu
                    prižėlęs,
Pasalūnas laikas su mumis.

Jei supjaustys kregždės ramų dangų
Ar išvėtys vėtros lyg pelus,
Sudaiginsim viltį, perlą brangų.

Tarp delnų jis aušrine nubus,
Ir vaivorykštėms išglosčius langus,
Židinį pakurstysim abu.