Žirafos paplentėse

Vakar gulėjau nežinomam mieste. Pravažiuodamas. Pradėjus sklaidytis dūmams nuo surūkytos suktinukės ir  įsukus į kažkokį mišką, savo struktūra kažkodėl, gal dėl to, kad pramogų yra lygiai tiek pat, primenantį  Laisvės Alėją, supratau. Viskas buvo tik sapnas. Ir dabar, gulėdamas nežinomam miške, nevažiuodamas ar mintimis eidamas Alėja ar su kuria nors iš savo moteriškos kilmės nelaimių, kartais pakutenančių padus, šonus ar gyvenimą, vis pagaunu save esant kitoje, sapno realybėje, kur nereikia gyventi vien tik nervų galiukais. Rudens lapus uosdamas, jo lietingo vėjo apspjaudomas ar nugriūdamas žiemą prie laiptinės ieškau rankos, galų gale pečių, bandau užuosti tavo kvapą, gundantį kaip rytinis patalas,  mygtukas telefone į žadintuvo juokingus paistalus atsakantis „snausti“, ar kebabas, pamiršus antrą dieną iš eilės pavalgyti. Tamsūs, šviesūs, trumpi, ilgi plaukai mane trikdo, atstumia, tai ženklai, reiškiantys pavojų, klejones miegant po žvaigždėtu dangumi rugpjūčio naktį dar neišsipagiriojus nuo „gero“, kaip sakė Kazys, samagono. (Beje, naktys taip pat būna tamsios, šviesios, trumpos, ilgos ir tai nė velnio nesusiję su metų laikais ar oro sąlygom). Tačiau naktys kaip ir labanaktis sakantys prakeiktos laumės plaukai mane traukia, įtraukia, išpučia, glamonėja, banguoju, neriu. Išspjauna. Negaliu atsispirti. O ir nesistengiu. Kartais begėdiškai norisi kaukti prieš vilkų saulutę, tačiau pasidaro itin gėda tą akimirką, kai suprantu, kad nesu šuo (miau). Prašau pagalbos tavo akių ar nakties dugno, esu ignoruojamas, bandau apkabinti pečius, griebiu už kaklo, smaugiu, o rankose-šimtai jonvabalių suka sau lizdus. „Ar čia žarijos? “ klausiu Kazio, taip, man atsako stulpai, geltonais kaklais ir lempomis. Ne, sako Kazys, čia ne stulpai, o žirafos, rūkydamas kitą suktinukę.  Žmogus-keista švytuoklė, burnoja man Jonas Mekas, kiek išsimeti žvėrin, tiek sugrįžti žmogun. Deja, deja, skerdienos paragavęs, neknisi kaip koks šernas daržo, kad išsitrauktum kokią nors  bulvę, o po to būtum nušautas daržo šeimininko (skerdienai). O laikas man būtent buvo pradėjęs slinkti kaip šernui, Labanoro girioje laukiančiam troleibuso. Tada tapo lengviau leisti kalbėti tuštumai, nes tuštuma matuoja mano gilumą. O aš tavo tuštumą, kuri dabar apsigyvenusi mano bute su vaizdu į jūrą, t. y. į monolitinius sovietinės architektūros šedevrus, ir piktdžiugiškai nemoka nuomos mokesčio,  matuoju kitaip: suktinėm, degtinėm, tuščiu šaldytuvu ir birželiais-liepomis-rugpjūčiais, kuomet jaučiu ilgų-šviesių naktų stygių (kaip jau minėjau su metų laikais tai nesusiję). Naktyje aš nebijau tavo plaukų, mano sapno šešėliai tiesiog pažudo ir paleidžia. Cha, sakau, iki kito karto jiems, cha atsako jie kitą kartą atėję. Važiuojant, o ypač autobusu ir ypač skrodžiant laukų ar miškų prigrūstą tamsą, mano petis savaime pasunkėja, gal prisimena tave, (jus)  moteraitę (moteris), kurios (kurių) akių spalva keisdavosi nei pagal nuotaiką, nei pagal ką-šiaip, kaip žvaigždės prieš nulūžtant aukštielninkam vasarą į samanas.  Lyg ten būtų iš praeities pakaruoklio kilpos išmesta tavo galva. Aš jos nenoriu, plaukiu tamson, susilieju su šia, džiaugiuosi kaip vasarą žemė, kuriai sniegas tėra virtęs tik prisiminimu. Akyse cypia. Išsitiesiu mašinos gale:

Žvaigždėta naktis.
Kvaila moteris klausia:
Uždegti lempą?