Raganų sezonas

Kai dar laumės jaunos buvo,
Medžių kalbas pažino,
Būdavo, anksti rytą
Slysta pėdom per rasą,
Visos nuogos...
Karvių tešmenims
Žolę skalaujant,
Būdavo, užkalba pieno veidais
Užmiglojusias pievas,
Ir patvinsta vynu
Pienių vainikai.
Tada dar laumės linksmos buvo,
Būdavo, melžia kasas,
Juokiasi rausdamos,
Šokinėja per liepsnas,
Skvernuos ugnį
Sėdamos,
Vakaro soduos
Mylimųjų laukdamos.

Kai dar laumės vargų nepažino,
Būdavo, šnabždasi medžių viršūnėse,
Stebi karius
Iš mūšių grįžtančius.
Būdavo, neša aukas moliniuos ąsočiuos
Degina ugnį,
Maldą lūpose nešdamos.
Vėliau tie kariai,
Jau patys laumes prisimindami,
Grįždami prie durų
Karolių, žiedų palikdavę,
O jos, kaip dovaną,
Jų vaikams laimę
Į lopšius įsupdavę.
Obuoliais apdalindavę...

...Būdavo, įkalba meilę
Į saulės riedulį
Ir ridena iš kiemo į kiemą,
O jis rieda, rieda,
Šviesa spinduliuodamas,
Džiaugsmą dalindamas...

...O kartais, būdavo,
Atjoja raiteliai,
Lentas kryžiuoja,
Kala pakelėse,
Šventas vietas trypdami,
Vyną iš statinių vogdami,
Medžius kapodami...

Laumės, sako,
Liūnuos pasislėpę
Tiltus griaudavę,
Žirgus prigirdydavę.
O jie vis naujus statę,
Aukurus mindę...

Tada laumės liūdesiu pražilę,
Be laiko pasenę,
Pasikasė žemėn,
Medžių šaknis apkabinę.

Sako, tada vynas apkartęs,
Pievos išdžiūvę,
Vaikai sirgt pradėję,
Šventai ugniai užgesus.
Ir tie raiteliai plieno šarvais
Vis dažniau atjodavę
Vis dažniau pakelėse
Lentas kryžiavę.

Nepažinę žmonės ramybės,
Laumių ieškoję,
Šimtais vardų šaukę,
Burtus metę.
Neradę, pykčio pagauti,
Raganom išvadinę
Prakeikė,
Nuo šviesos atskyrė,
Amžiams išsižadėjo...

Sako, dar ir dabar
Jos medžiuos gyvenančios
Naktimis dangų
Žvaigždėm užsėją
Šventą ugnį
Kūrenančios,
Miško ramybę saugančios...

Ir kartais, prieš švintant
(Vis dar tiki)
Varva rūku nuo šakų
Pro lapų miglą atmindamos
Tas dienas, kai dar jaunos buvo,
Medžių kalbas pažino.