Prarasti budrumą

Alkūnės aižėja ir venos plyšta,
šiek tiek prieš karą, lašas pokario –
tarpukario nėra – tik klystantys
už fronto pasimiršta pokeryje.
Numetę milines prarūko brizą –
naktinį, tik - tik juntamą, nuo upės,
o pilantis dar varva, vos išbridus
purtos, ir bučiuoja vyrams lūpas.
Ir lyg taika pakvimpa, taip pakvimpa,
lyg į rankas paėmus ostiją –
aušra nusikryžiuoja ir beginklė
paskutiniu žvilgsniu kareivį glosto.

Ir vėl naktis, ir viskas vyksta rudenį,
ir kareivėliai velniškai apspangę.
Šit, priešo kirtis iš už nugaros –
gyvybė aižėja lėtai. Ir dangūs.