Nesvarumo būsena

Aštrus daiktas iki pusės suvarytas į nugarą. Keli kraujo lašeliai ant marmurinio pjedestalo ir gilus, skardus juokas iš už namo kampo. Tu atsiklaupi ant kelių, jauti kaip peilio ašmenys skleidžia šalto it ledas oro dvelksmą, kuris nuvilnija per visą kūną. Sąmonė temsta, akyse pasirodo raibuliuojantys apskritimai. Ledo gabalas nugaroje pavertė tave sniego seniu. Juokingu seniu, kuris prieš pat mirtį susipyko su savo mergina. Tu linksti vis labiau į priekį, rankos nebeišlaiko tavo kūno ir krenti veidu į balą. Dar spėji pamatyti savo veido išraišką purvino vandens paviršiuje: apsiblaususios akys, pravira burna ir pakelti antakiai. Jauti šaltį, girdi savo sustojusios širdies paskutinių dužių aidus sklindančius tuščioje erdvėje – ten, kur dar prieš akimirką tavo siela skleidė šilumą ir gyvybę kūnui ir mąstymui. Dabar ten tuščia ir tu nieko nebenori, tavęs nėra.

Kiti verks, net ta, kuriai tu buvai neištikimas. Ji viską pamirš, nes jai tu buvai tas, kuris meilės jausmo apimtas klausėsi  jos keistų ir neįtikėtinų istorijų ir pritariamai linkčiodamas atvėrė  jos širdies duris. Tu jai buvai tas, kuris pildei jos menkiausius ir kvailiausius įnorius ir dažnai už tai likdavai kvailio vietoje draugų akyse. Tu jai buvai tas, kuris tylėjo ir kalbėjo jos įsakytas. Tu buvai niekas, o jai nieko nereikėjo ir todėl jūs vienas kitam idealiai tikot – kaip iš to filmo, kur vienas aklas, kitas kurčias, bet kartu vienas kitą papildo. Dabar, kai tu iš buvimo, tapsmo, virtai gryniausiu niekiu, kai pasiekei tobuliausią niekybės laipsnį, dabar ji tave idealizuos ir savo galvoje laikys daugybę kartų hiperbolizuotą tavo atsiminimą: ji pakeis tavo išvaizdą, savybes, charakterio bruožus;  ji tave nuspalvins kaip norės. Tu virsi kitu žmogumi jos galvoje. Kai ji galvos apie tą idealą, tavęs ten nebus, liks tik vardas, kuris kaip statistinis vienetas nepriklauso tavo esmei. Tu ir ten virsi niekio gabalu. Tavęs nebus jos galvoje. Bet ji mylės tavo iškreiptą atvaizdą ir dvės iš apmaudo, kad tu mirei.

Vargšas tu, kodėl tau reikėjo eiti šiandien pas ją į namus atsiprašinėti už tą neblaivios stadijos žengtą žingsnį su jos geriausia drauge? Nejau buvai jau toks beviltiškas, toks pavargęs nuo jos kaprizų, istorijų ir neaiškių dvejonių? Ir kodėl ji tave išvarė iš savo namų būtent tą sekundę, kai gatve ėjo žmogysta su peiliu kišenėje ir neramiomis akimis skenavo žmones ir ieškojo silpno, bet gerai atrodančio, su stora pinigine? Ir tu buvai menkysta, gerai atrodei ir turėjai storą piniginę. Jis užuodė tavo silpnumą, beviltiškumą, pastebėjo tavo nukarusias rankas, neramų žvilgsnį. Stovėjai prie laiptinės, iš kurios buvai išvarytas, nežinojai ką daryti, pradėjai eiti bet kur ir tada jis smogė... Surado piniginę ir nubėgo už namo kampo besijuokdamas, kaip tikras pamišėlis.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Salė pilna žvakių šviesos, nerimastingų žvilgsnių ir aitraus kvapo. Ji stovi priešais tavo karstą ir žvelgia į tave paskutinį kartą. Jos raudoni, ilgi, banguoti plaukai paslėpti po juoda skara. Jos liūdnumą išduoda kietai sučiauptos lupos, raudonas veidas, nuleista galva ir šlapia nuo ašarų nosinaitė rankoje. Prieina prie tavo kūno, įdėmiai įsižiūri ir parkrenta ant kelių. Prie jos prieina tavo brolis, atsiklaupia, padeda ranką ant jos peties. Ji atsisuka į jį ir tik dabar pastebi koks jis panašus į tave. Ji užsidega geismu ir stipriai apkabina jį (tave?).
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Tu, kaip drugelis palikęs savo kokoną, išskridai.