Merginimas

Jis sėdėjo penktoje eilėje. Aukštas, tvirtai sudėtas. To nenusakomo amžiaus tarp dvidešimt ketverių ir keturiasdešimties. Vienas tų neklystančių vyrų, dvelkiančių karališka didybe. Atkreipiau dėmesį, nes mano buvęs vadovas praleido jį pro duris. Tas pats, kuris vertino tik gerokai galingesnius už save, instituto direktorių. Tas pats, kuris nepritarė mano metilinimo rašto įtakos melanino raiškai hipotezei.

Įdėmus jo žvilgsnis gaudė mano akis, sekė kiekvieną rankos judesį. „Nesusimauk, tik nesusimauk“-kartojau mintyse. Tądien žioplumas buvo tiesiog uždraustas. Man reikėjo šios vietos ir puikiai suvokiau kitų kandidatų pranašumą. Albinosų gydymas nebuvo pati karščiausia mokslo naujovė. Laimė, galėjau viską paaiškinti užsimerkusi ir sugipsuotom galūnėm. „Kodėl jis taip žiūri? “ Mačiau, kad itin atidžiai klausosi. Neužsirašinėja. Nešneka su šalia sėdinčiais. Neatitraukia žvilgsnio. Suėmiau rankas, kovodama su noru pasitaisyti sijoną. Ir gnybteldavau kaskart, kai pati užsižiūrėdavau į jo žalias akis.


Išėjusi laukan atsirėmiau į sieną. Tik keletas per ilgų pauzių, ir pora keistų žodžių darinių. Jei neskaičiuosim tirpstančio nosies galiuko ir maudimo kojose - beveik per gerai. Ir diskusija gana greitai praėjo. Gera turėti draugų, sugalvojančių visus įmanomus klausimus.
Laukiau palengvėjimo jausmo, kuris turėtų apimti. Bet jis vis nesirodė. O vakarinis pobūvis, visai nelaukiamas, artėjo. Priežastis pasipuošti ir šypsotis būriui mokslininkų, rėmėjų ir kitų, švenčiančių instituto jubiliejų.


Oras už nugaros sutankėjo ir pradėjo virpėti.
- Ką pasakytum apie neribotą finansavimą?
- O, čia jūs, - atsisukau nusišypsodama. - Pasakyčiau „o kur kabliukas? “ - mano šypsena švietė kaip šimtavatė lemputė: kai reikia stebuklo, vynas niekada nepaveda.
- Laboratorija uždarame slėnyje.
- Taip, o kur kabliukas? - o taip, dvi taurės ir aš jau žmogus.
- Gyvenamoji vieta ten pat. Be to, ribotas susisiekimas su aplinka - žinai, - suokalbiškai pamerkė žalią akį, - komercinės paslaptys...
- O kaip dėl fanatizmo ir žmonių aukojimo? Ar gi ne tai uždaruose slėniuose vyksta? - vis dėlto gal ir nereikėjo pabaigti to pusbutelio namie.
Jo šiltas ir skambus juokas buvo pakankamai garsus, kad atkreiptų aplinkinių dėmesį.
- Pašok su manim, - paprašė tuo tvirtu savininkišku balsu. Ne paprašė, pasakė.
- Nešoku su nepažįstamais, - mirktelėjau. Geriau būčiau čia pat žemėn sulindusi.
- Amund Clawknutt, - ištarė sodriu užsienietišku akcentu. Ir nusilenkė kaip viduramžių riteris ištiesdamas šaltą ranką.


Man nesisekė meilės reikaluose. Ne tas žodis, kaip nesisekė. Aš jų nesuprasdavau ir juokdavausi iš keistų poelgių. Nemokėjau skirti daug dėmesio ar rodyti švelnumo. Galų gale jie visi likdavo vienodi: išglebdavo, pavargdavo, užsidarydavo, nustodavo džiaugtis ir galų gale pabėgdavo pakeisdami savo telefono numerį, darbą bei gyvenamąją vietą. Kartais net šalį.
Todėl, kai atėjo laikas pasirinkti – likti institute ar išvažiuoti dirbti žaviam nepažįstamajam, - užtrukau visą dieną daiktų krovimui, dokumentų tvarkymui ir atsisveikinimams.