Angelui Po Šypsnį

tenai,
medžio viršūnėje,
sparnais tabaluojantį... angelą.
ar matėt?..

jis švaistėsi
gražiom mintim,
šūkavo
visus mylįs
ir pamirksėjo
man... išblyškusia akim.

kvailelis.
sėdi, tabaluoja kojom
ir netikrais
savo sparnais,
švelnumu mojuoja...
niekam jo nereikia.

visi
pasruvusiais pykčiu
veidais.
spjaudosi niekingais
savo žvilgsniais...

geriau tas angelas
gulėtų kur ant debesies,
ir nematytų
rėkiančio pasaulio.

bet, jei jau jis
atskrido čia,
visai prie mūsų,
gal
padovanokim jam
bent po suvaidintą...
šypsnį?