Baladė apie ežerą

Kai papučia vėjas ir nugarą mano
Kutena taip švelniai, kaip motinos rankos,
Prisimenu laiką – čia žmones gyveno
Ir šaudė į žvėris iš įtempto lanko.

Akis mano plynių žiūrėjo į dangų,
Į mišką ant kalno ir žydinčias pievas,
O dumblas, kur tolimus duburius dengė,
Siūbavo kaip lengvas išnykstantis plėmas.

Ir krantas toks kietas, status ir be griovų,
Apjuosė mane nuo pietų iki šiaurės,
Tik vietom, kur bangos smiltelę išplovė,
Čia vaikščiojo žmonės garbingi ir taurūs.

Žuvų čia daugybė gyveno ir nardė,
Aš jas maitinau vandenų gyvūnėliais,
O žmonės jas smeigė ant durklo ar kardo
Ir kepė, ir valgė susėdę ant smėlio.

Praėjo daug metų, aš jų neskaičiuoju,
Nes metai manųjų gelmių nesusendo,
Aš spinduliu savo paviršiaus skaisčiuoju
Vilioju kiekvieną – lai džiaugias, lai brenda.

Ir saulė, ir mėnuo į veidrodį mano
Dangaus gilmenom įsirašo be vargo,
Ir beržas ant kranto – suaugęs, pasenęs,
Iš ryto į mano gelmes nusiverkia.

Ir laikas manosios skaidros nenuplovė,
Tik glaudės prie veido ir migdančiai guodė,
Ir samanų kuokštais apklojo lyg lovoj
Ligonį storiausiom žalėsių paklodėm.

Aš sujudu kartais, kai vėjas pakyla,
O žiemą kietėju lyg trypiamas kojom,
Bet samanos viską pakenčia ir tyliai
Į manąją erdvę kaip medžiai šakojas.

Ant jų susirango plonyčiais stiebeliais
Ir uogas augina jau spangulės vešlios,
Ir beržo sėklelė sparnuota, nubalus
Jau daigą išleidus, svyruodama plečias.

Ir liūnais jau dengias tos giliosios erčios,
Negrimzta net paukščiui didesniam nutūpus,
Nes laikas apgaubia ir viską paverčia
Gyvybės krantais atsibundančiom upėm.

Ir aš jau didžiuojuos ne plotais bekraščiais,
O viduriu vyzdžio, kur liko švytuoti,
Ir gyvo pasaulio išmargintais raštais,
Kur šėlsta ir skamba pavasario puotos.

Ir aš sulinkau, susitraukiau, apžėliau,
Gal būt tai senatvė, o gal atgimimas?
Ne daug kas težvelgia į manąją sielą,
Naudoja kaip daiktą ir glaudžias intymiai.

O man juk senatvėj ne daug kas belieka,
Tik džiaugtis kai jaunos merginos pliuškenas,
Aš švelniai nuglostau jų iškilius priekius,
Nuplaunu sūrumą nuo kūniško meno.

Ir tyliai užsnūstu aš guolyje savo,
Kai šalčiai ateina ir pūgos sukiojas
Per žiemą gražiausių vaizdų prisapnavęs,
Pavasarį kitą vėl stojuos ant kojų.