Pasaka nr. 2

Gyveno mažas žalias varliukas. Tiesa,  tai buvo ne paprastas varliukas, o varliukas su svajone. Paprasta svajone, varliukiška -  jis labai labai mėgo uogienę  ir svajojo kada nors pats jos sukurt.  Virt jis, kaip ir visi varliukai, nė už ką nemokėjo,  plius net neįtarė, kaip atsiranda uogienė.
Vieną gražią naktį (diena ta nebuvo graži) varliukas nuėjo pas pažistamą burtininką, kurio vardas buvo Rindeltrobas (burtininkai tyčia renkas  svarbiai skambančius vardus)  ir sako:
- Rindi, žėk, reikia man labai vyšnių uogienės. Suveik, a?
Rindžiu burtininką vadint buvo galima tik artimiem draugam,  bent jau vadint daugiau, nei po vieną kartą - tolimiem draugam ir visai nedraugam pirmas bandymas jį taip pavadint paprastai baigdavos tuo, jog jie visai nieko niekada nebegalėdavo pasakyt, nebent sucypsėdavo ar sukarkdavo. Žo, būkit atsargūs su burtinininkais, pastarųjų humoro jausmas staiga suprastėja, kai kalba eina apie juos pačius.
- Gerai, sako burtininkas, -  gaudyk tik.
Pokšt
Mostas burtų lazdele...
...ir tiesiai iš oro prieš varliuką iššoko trys vyšnių uogienės stiklainiai.  Varliukas vos spėjo atšokt į šoną, stiklainiai nukrito, sudužo ir po visą burtininko prieškambarį pasklido stangrus vyšnių uogienės kvapas.
- Ne, Rindi, ne, aš noriu pats išmokt daryt uogienę, - paaiškino varliukas.
- Hm, čia jau sudėtingiau... - atsakė Rindeltrobas.
- Bent jau man reikėjo išlaikyt alchemijos pradmenis, taikomąją teleportaciją, iliuzionizmą ir gestologiją... o tai užimtų ne metus ir ne dvejis...
- Rindi, bet aš tikrai noriu pats daryt uogienę ... - vos neapsižliumbdamas bandė įkalbinėt varliukas (beje, vardo jis neturėjo, nebuvo jis dar visas varlinas, o varlės, kaip visi žino, vardą gauna tik kartu su pasu - ir tai atsitinka gan retai, nes gandrai visokie... na įsivaizduojat).
Savaime suprantama, burtininkas nebūtų burtininkas, jei nesugalvotų kažko - ne vežikas gi yra, darbas priverčia pasukt smegeninę... Tad iš po ranka pasipainiojusių seno skėčio, gyvatės išnaros bei pionieriško kaklaraiščio buvo sutverta Labai Itin Specializuota Gaminti Uogienei Lazdelė (LISGUL, jei moksliškai),  kuri pirmadieniais bei ketvirtadieniais išburdavo po stiklainį vyšnių uogienės į vakarą, antradieniais ir penktadieniais - mėlynių, o trečiadieniais - agrastų, užtat po tris, nes šioji ne tokia skani.
Visi varliuko draugai žinojo, kad trečiadieniais pas jį užeit neapsimoka, nes gausi tik agrastų uogienės, žo, nieko doro. Sekmadieniais gi LISGUL turejo nedarbo dieną, tad buvo galima pribaigt agrastus, likusius nuo trečiadienio.
Nuo to laiko varliukas žinomas aplinkinėse olose kaip svetingas šeimininkas, burtininkas parašė straipsnį į žurnalą "Magija ir Mes" apie tai, kaip magiška uogienė veikia varliagyvius, o mes galim ta proga užsukt kada pas varliuką į svečius.
Tik ne trečiadieni, šiukštu!


PS O ką lazdelė daryt galėjo šeštadieniais - tai jau kita istorija...