Aš – šviesi šiluma

Sklindu į pasaulį, jei niekas manęs neužstoja
Ir šildau, jei karščio nesugeria supantys dūmai,
Nesu aš garbinga, nesu aš dievų nuskriaustoji,
Nejaukia manęs išdavystė nei niekšo godumas.

Lyg drobė guluosi ant daikto nurimusio veido,
Į gylį pasėju šiltumą ir vėl išgaruoju,
Tik savo buvimą prieš mano didybę atskleidę,
Į manąjį auksą panyra kaip amžiną rojų.

Per tūkstančius metų, kas džiaugėsi spinduliu mano,
Ir krebždino žemės dumblėtą ir skystą paviršių,
Pabandė sukibti, nes plaukti drauge užsimanė,
Ir šitos palaimos tos dulkės daugiau nepamiršo.

Paskui susijungė pasauliai į gyvą jutimą,
Ieškojo ir šliaužė toj terpėj, kur vakar sukibo,
Be įvaizdžio jokio, tik glaudės ir trynės intymiai,
Ir šiltąją šviesą vis gėrė nuo ryto ankstybo.

Paskui su šviesa jie pastatė karkasą to rūmo,
Ir spindulio jėgą sulankstė kaip popieriaus lapą,
Sudėjo į savo buveinę, pajutę gerumą,
Šviesos išganingos, kai savo aruoduos ją slepia.

Kartu ir gyvybė trapi iš kažkur atsivėrus
Pradėjo maitintis, ką sandėly sukaupto rado,
Ir gimė pasauly pirmasis gyvenimo gėris,
Sušildytas saulės – kitimų neįprastas pradas.

Esu aš dosni, neaplenkus nė vieno, užlieju
Ir leidžiu save po dulkelę sudėti į korį,
Iš jo juk išaugo, kas rimtį gamtos nugalėjo
Ir savo buvimą pratęsti gyvybėmis nori.