Meilės kelias

Laikas keltis -
akmeniui, žolei.
Vyturėliai virva.
Žodžiai, kaip grūdai
į dirvą. Ir sklando
žiedlapiai - vėjo
nešiojami.

O aš, į visas
redakcijas užeinu
ir už patarimus
dėkoju.
Gimsta, miršta
mano dvejonės,
ir aš, lyg svetimą laiką -
veltui aukoju.
Rašau prisiklausęs -
linksmų
ir liūdnų istorijų,
ir parašęs,
kelis meilės romanus -
bandau rašyti eilėraščius,
ir stoviu
vidury gatvės,
vidury aikštės,
kaip namas
be stogo.

Bet galiu
ir nemiegoję keltis
mano skruostais -
ašaros ritasi,
o atsikėlus,
ankščiausią rytą,
saulė žemėje,
kaip keptuvėje įkaista
ir plūduriuoja
stori debesys,
kaip kiauros valtys
ir supa bangas -
mano senas raistas.

Ir įkaista saulė,
kaip krosnis.
o žemė
lyg mergina išrausta
ir susminga
saulės lašai -
į šlapius gluosnius.

O aš, traukiniu
atvažiavau -
tavęs aplankyti -
įsisegęs
į švarko atlapą - rožytę.
Tėvų sodyba žydi,
žydi - obelys, vyšnios,
o už aukštų tvorų -
atminties eketės -
praardytos,
ir nardo žuvys,
ir būsiu užtikrintas,
ir amžinai
pražuvęs.

O išaušus -
aplankysiu - Daugpilį, Rygą.
Manęs laukia kelias -
slidus ir ilgas,
kaip mano tėvų žemė -
be pradžios
ir be galo.
Ir užburia mane -
laukų, miškų magija -
sudėsiu į dainas -
meilės kelius,
o kas netilps -
sukišiu
į trečią knygą.

O iš tų keistų -
meilės romanų -
bus daug verksmo
ir juoko.
Ir aš, dainuoju.
- Laikas keltis -
akmeniui, žolei,
ir aš einu,
kaip ligi šiolei -
tavo duoną prisiminęs,
einu,
pro tavo namą,
ir išvystu lange -
tavo verkiančią mamą,
ir brendu
į savo vakarą.