Tegu žydi pamišusiai vyšnios,
Tegu skruostais varva sakai!
Aš nusišneku, regis, nusišneku - per pečius apglėbęs laikai.
O prognozės nieko nepraneša
Nei lietaus, nei rytojaus išvis.
Aš daugiau savęs nebepanešu - tu taip skvarbiai žiūri į akis.
Lapuos mano vaikystės knygelių
Rūko briedžiai. Tokių nepaišei?
Kas pasakė, kad šitaip negalima? Tu šypsais pernelyg atlaidžiai.
Ar pastumsi kėdę, jei karsiuos?
Būtum priešu - jei taip ar jei ne?
Širdį tartum kinivarpos rausia - tu taip tėviškai glostai mane.
Jei taip reikia, surišk man rankoves
Ir nuspręsk, kad susirgo dvasia.
Pajutai? Kliedėjimai liovėsi... ir užgeso kažkas akyse.