Veidrodis

Štai išbluko naktis, ir teptukas panoro ilsėtis
Nuo išvaikščiotos drobės, nuo žingsnio klampios tuštumos;
Aš alsuoju, kol šitas molbertas – pailsęs, dvivietis
skaito maldą iš rankos, lengvai pilnaties supamos

Bet pavargo akis nuo tavęs, aš gailiuos, bet pavargo---
Apsikarstęs peizažais, į smėlį keities palengva...
Jau matau. Mes paaugom, mes jau tūkstantį kartu praaugom
Šitą tiesą kaip smiltį, kol virtom sausa dykuma

Ir kas kartą prašysiu vandens į šį ankštą portretą
Iki drobė išbluks, iki rėmai išeis į girias
Tik tu vienas žinai, kiek čia daug ir kiek nieko sudėta--
Mano rankos pavargo, ir tik klūpantys šitai supras,

nes nėra nei dirbtuvės, nei darbo,
akim išdraskyto molberto,

aš matau tik save