Jonas Kuoka-Žaliasis - vadovaujantis organizmas, užgimęs trūnėsiuose - galutinai susiformavo prie jo prisiuvus antpečius. Iki tol buvo panašus į glitėsių pliurzę ir pasižymėjo tuo, jog, neturėdamas stuburo, greitai ir be vargo keisdavo formą. Vėliau, savo istorinėse kalbose, Kuoka-Žaliasis su įniršiu plakė žodį „snarglys“ - tiksliau neigiamą jo reikšmę įrodinėdamas, kad tikroji šio žodžio prasmė toli gražu ne tokia peiktina. Kolegų ir pavaldinių pagarbą pelnė visiškai reabilitavęs apie tuziną lietuviškų keiksmažodžių. Ir rytą ir vakarą šveitė savo aulinius batus nagrinėdamas „snarglio“ kilmę bei vertę, o vakarop, baigęs sunkų vadovavimą nuskendusiam valčių laivynui, atsargiai susilankstydavo ir krisdavo į dėžutę su naftalinu. „Snarglys“, - girdėdavosi iš dėžutės silpstantis, mieguistas jo balsas, - „artėja kaip cunamis. Greitai įsilies į visus plyšius ir užkaborius ir neliks nė vienos tuščios ertmės, kurios jis nebūtų užpildęs. Mums priklauso ateitis. Tąsumas - štai kas išgelbės pasaulį“.
Tamsta - estetas. Gal ir studojavot literatūrą, tačiau nebuvo dėstytuvo, kuris paaiškintų esmę. Veikiau - principus, kaip ją (esmę) literatūroje rasti. Kartais daug žmogelių apsišiktų sau galvas, kad parašytų tokią "pastraipą". Kartais tokios pastraipos pakanka tam, kad įvardint visus jūsų esamus buvusius ir būsimus prezidentus politrukus premjerus seimūnus ir kitą kapitalų šūdą, kurį nešiojat (ir nešiosit) ant savo kupros kaip vergai. Jei jums juokinga vieta „atsargiai susilankstydavo ir krisdavo į dėžutę su naftalinu“ tai man norisi verkti.
Sunku vadinti kūriniu vieną nesmogiančią, truputį patetišką pastraipą. Sakyčiau, skaityti apie šį personažą vidutiniškai įdomu, o pakeitus kelis faktus į kitokius (pliekė žodį, reabilitavo keiksmažodžius, šveitė batus, priklauso ateitis), mažai kas pasikeistų. Man kiek juokingesnė vienintelė vieta – „atsargiai susilankstydavo ir krisdavo į dėžutę su naftalinu“. 2