Vilkai išeina

Juodą naktį. Baltoj pūgoj. Vilkai išeina į dangų. Dega šaltos akys. Įsakymo tikėti stebuklais – nebuvo.

Neapibrėžtoj vietoj, nekonkrečiu laiku, tik tamsią žiemos naktį keliu ėjo žmogus. Žmogus buvo kažkoks, o naktis – kažkokia. Visi metų laikai yra žiema, pagalvojo žmogus. Karts nuo karto pravažiuodavo mašina, ir žmogus pakeldavo ranką. Mašinos nestojo, bet žmogui buvo vistiek. Jis nežinojo, kur keliauja. Nežinojo, nei kur yra, nei kas jis yra. Snigo. Jis ėjo. Nugara į vėją. Kiek save pamena, taip buvo visada – naktis, snaigės, kelias, mašinos, kažkur. Tai nėra kūrinio pradžia, nes šis kūrinys neturi pradžios. Taip buvo visada.

Bet šį kart buvo kažkaip kitaip. Žmogus pamatė šviesą pamiškėj netoli kelio, ir priėjęs arčiau suprato, kad tai – laužas. Jis dar nebuvo matęs laužų, bet kažkada skaitė, kad tokie egzistuoja. Smalsumo vedinas priėjo prie laužo. Prie laužo sėdėjo žmogus. Jis irgi buvo kažkoks. Nežinia, ar jis sėdėjo prie laužo visada, ar atsirado ką tik. O gal egzistavo tik vaizduotėje, kartu su laužu. Kadangi dabar egzistuoja jau du kažkokie žmonės, norint juos atskirt, vieną sąlyginai galima vadint Klajokliu, o kitą – Žmogum prie Laužo. Snigo.

- Labas, - pasisveikino prie laužo sėdintis Žmogus. Jam ant kelių gulėjo knyga.
- Labas, - neatsakė Klajoklis. Ne todėl, kad būtų buvęs nemandagus. Paprasčiausiai jis nemokėjo kalbėti. Nepamena žodžių. Nemato sapnų. Dar niekad su niekuo nebuvo kalbėjęs.
- Šalta, - pabandė palaikyt pokalbį Žmogus prie Laužo. Nors ir sėdėjo prie laužo, jam iš tiesų buvo labai šalta.
- Galbūt, - neatsakė Klajoklis. Jam irgi buvo šalta, tik to nesuprato – nes neturėjo su kuo palygint. Jam taip buvo visada.
Knyga vadinosi Mažasis Princas. 

Tą naktį Klajoklis daugiau nekeliavo. Jis apsistojo netoli laužo, ir pernakvojo pusny po pušim. Pasibaigus nakčiai, atėjo kita naktis. „Nes visi paros laikai yra naktis“, pagalvojo Klajoklis. Laužas tebebuvo kur buvęs, ir Klajoklis nubrido prie jo per sniegą.
- Labas, - pasakė Žmogus prie Laužo. Jis skaitė apie Mažąjį Princą ir Lapę.
- Labas, - nepasakė Klajoklis. Ir atsisėdo. Nugara į vėją. Klausėsi, kaip Žmogus prie laužo skaito. Krito snaigės. Lapė aiškino berniukui, kaip reikia prisijaukinti draugą. Klajokliui apsakymas nepatiko, nes jis nežinojo, ką reiškia prisijaukinti ir ką reiškia draugas. Jam buvo šalta.

Kitą naktį jis vėl grįžo ugnies. Dabar jau žinojo, kas yra laužas, ir laužas jam patiko. Dar sužinojo, kad į laužą reikia įmest malkų – kitaip ugnis užges. Tačiau pats malkų mest dar nedrįso. Žmogus prie Laužo nusišypsojo. Jo šypsena buvo nepaprastai grąži. Klajoklis apskritai pirmą kartą matė šypseną. Pabandė nusišypsoti pats.
Ir liko nakvot prie laužo.Jie gulėjo prisiglaudę. Ant jų krito sniegas, o pro šalį dundėdami bėgiais važiavo traukiniai. Atėjo rytas.

Vasara.
- Vasara, - pasakė Žmogus prie laužo.
- Vasara, - nepasakė Klajoklis. Anksčiau jis nebuvo matęs vasaros, todėl dabar galvojo, kad ji niekad nesibaigs. Kiekvieną naktį jie plaukiojo ežere, žiūrėdami į žvaigždes, o paskui sėdėjo prie laužo, ir krūpčiojo, išgirdę nepažįstamus garsus. Kalbėjosi. Klajoklis irgi pramoko kalbėti, nes norėjo pradžiuginti Žmogų prie Laužo. Jam patiko žiūrėt, kaip Žmogus prie Laužo šypsosi. Žiūrėt jam į akis. Paskęst jose. (Banalu, nepasakė Klajoklis. Kas nuoširdu – negali būti banalu, pasakė Žmogus prie Laužo). Vasara artėjo į pabaigą, bet Klajoklis to nesuprato. Jis įmetė malkų į laužą. Darai tai per retai, pastebėjo Žmogus prie Laužo, o klajoklis nesuprato. Laužas užgęso. 

Žiema. Klajoklis jau kurį laiką buvo išėjęs. Eilinę kažkokią naktį kažkokia pūga jį nubloškė į kitą pasaulį. Pasaulis irgi buvo kažkoks. Keistas. Jame egzistavo tik dvi spalvos. Balta – sniego. Ir kita – haki. O paros laikai buvo net du: vakaras ir naktis. Naktį Klajoklis sapnuodavo ugnį ir Žmogų prie Laužo, o vakare – sėdėdavo ir žiūrėdavo į kelią ir pravažiuojančių mašinų šviesas. Kartu su juo šiame pasaulyje gyveno ir dar du žmonės. Jie turėjo vardus. Dyzelis ir Pumerangas.  Milžinas ir nebylys. Abu nemėgo šio pasaulio.
- Nesąmonė, - pasakė Dyzelis.
- Šūdas, - nepasakė Pumerangas. Ir išvyko. Klajoklis taip pat išvyko. Nugara į vėją. Atgal.

Tai buvo tamsiausia naktis be menkiausios vilties ir žvaigždžių. Čia nėra kūrinio pabaiga, nes šis kūrinys neturi pabaigos. Snigo. Žmogus prie užgęsusio Laužo buvo apsikabinęs juodą kačiuką ir vėl kalbėjosi su Klajokliu. Nei vienas nemokėjo arba nenorėjo vėl įkurti laužo, todėl sėdėjo prie užgęsusio, ir žarstė pelenus.

- Ar būsi mano draugu? – paklausė Žmogus prie užgęsusio Laužo.
Jei Keliautojas būtų žinojęs, ką reiškia draugas – nedvejodamas atsakytų: Taip! Būsiu. Tavo draugu. Bet jis tik žinojo, kad visi metų laikai yra žiema, o kiekvienas paros metas yra naktis.
-  Nebūsiu, - neatsakė.  Degė šaltos akys. Vilkai išeina į dangų. Žmogus dar ilgai vienas su kačiuku sėdėjo prie užgęsusio laužo,  ir jam buvo labai šalta. Įsakymo tikėti stebuklais – nebuvo. Vilkai išeina. Vilkai išeina. Vilkai išeina...