Begalybės kasdienybėje dvelksmas skaitant kuningo "Vėlinių postilę"

Ruduo eina per mane, šaltu vėju nušluodamas vasaros blizgesį. Kasdien vis senesnis, tylesnis, kantresnis. Klevo rūdys graužia paskutinį spalio įkarštį, prispaustą plieniniais debesimis.
Nešuosi  paslėpusi mirksnį vasaros dangaus. Tokio balto prieš temstant, kai akys lyg pamiršto sniego spindesio ieško pirmos žvaigždės dūrio. Ji dar mažesnė už tašką, bailesnė už savo pačios žvilgsnį žemyn, kurį noriu pagauti kaip žiogą ir numesti į kitą dangaus pusę. Bet mano delnai kiauri, o žvaigždės sužydi greičiau ir ryškiau, negu spėju pajausti tai, kas jau praėjo.
Rūtos Katiliūtės paveikslų baltumas. Dangaus pienas, supiltas į rėmus pavargusio miesto centre. Žiemos šešėlių mėlis, alyvų žiedlapiais virpantis žalsvo ežero vandenyje. Žibuokliškas žiedlapis, permatomu stogu užklojęs apsnūdusio vabalo akis.
Sugirgžda budinčiosios kėdė, išstumdama dovanotą ramybę į slidžią birzgiančią gatvę. Pakvimpa šviežiais pyragais. Lietumi varvančios nosys poromis susminga tarp karštų bandelių ir varvekliais plaukioja apvaliuose arbatos puodukų veidrodėliuose. Skubėjimas megzti pokalbius, ardyti irstančius minčių aprėdus ir iš naujo pasislėpti tamsiuose paltuose.
Laukiu sniego. Juodoje plikoje žemėje. Užsimerkiu.
Visi Šventieji. Jie susirinkę muziejuje ir trikdo atsipalaidavusius turistus amžinybę varstančiais žvilgsniais. Fotografuoti ir filmuoti draudžiama. Daiktus palikite rūbinėje. Jie, nuodėmingi Šventieji, paklusę istorijai ir leidęsi išdžiūti tarp drobės ir teptuko, vis degina akyse amžinas paslaptis. Malda, apakinta aistros, išmintis, išplaukianti į nežinią ir šelmiška įtari juoko dulkė pačiame akies kamputyje.
Ji nepasimetė tarp kruopščiai restauruotų drabužių aukso. Tik įkrito man į akį kaip juvelyriškas suvenyras iš gotikos laikų ir nerimsta. Kai noriu juoktis, ji juokiasi kartu su manim. Į lapkričio vėją, į gilią naktį.