nežiūrėk tik atgal

moliūgais
svarainiais
rabarbarais
žemė mūsų
soti...

man visai nebeskauda
(tik būgnai primena tave...)
keista -
triukšmingais vakarais
tu kalbėdavai tyliai

pieštukais
kreidelėm
ir
parkeriais
labirintai mūsų
piešti

kisieliuj it pelkėj
akivarai žvyro griežti

rodyklėmis
ir
sukryžiuotais pirštais
laikaus
kad nepersisvert
neteisingai ne ten nepasukt

nežiūrėk tik atgal
tik atgal nežiūrėk
akmenim nebyrėk

triukšmingais vakarais
nebedūsauja laikrodis
triukšmingais vakarais
moliūginiai būgnai
prie kriauklės

šaligatviais ieškau kelių
su kreidelėm ir parkeriais
be rodyklių, be irisinių tįstančių 
žodžių klampių

tiktai aš
ir triukšmingi savaitgaliai
be tavęs
be žvaigždžių