Viena

Apsvaiginta jazminų miglos
skraidžiau su drugiais paupy.
Užmerktom akim regėjau
mūsų laimę
ir beveik jutau ją
ant lūpų.

-
Snieguotiems kalnams plaukiant
mano dangum link žydinčių liepų,
pilnais batais žiogų čirpimo
kritau į margą patalą,
grimzdau medaus kvape,
tik paragaut nedrįsau.

-
Tarp svyrančių rugių
braidžiau,
besibūriuojančius gandrus stebėdama.
Nebeatskridai.
O laukiau.

Į vėstančią saulę pakėliau akis -
lydėjau paukščius
į [turbūt] laimingesnį svetimą dangų.

-
Nuleidusi galvą mačiau,
kaip į purviną balą
margos medžių ašaros
ir rojaus draiskanos krito.

Krankė varnos. Nerimas siautėjo gluosniuos.
Gaudžiant varpams,
veidu ropojo liūdesys -
kažkas upėje laidojo meilę.

-
Pirmoms snaigėms
tirpstant ant grindinio,
noriu pamiršt
[tik ne Tave! Niekad!]
kvailą viltį,
kad dar galėčiau
už savo ramybės trupinius
ir seniausio parke beržo auksą
nusipirkti gandrus,
kurie į mano dangų
parneštų saulę
ir pargintų baltus debesų kalnus,
o su jais ir Tave. Ir medų į žydintį vasaros guolį.

Beprotiškai griežiant žiogams,
skanautumėm abu,
skęsdami jazminų audroj - -

-
-
einu į šiaurę
viena
laukt pavasario