Viskas gerai, Jūsų Kilnybe

Viskas gerai, Jūsų Kilnybe

Kodėl taip retai išaušta rytas, kai pabundi aiškia sąmone suvokdamas naują dieną, jos padėtį kitų dienų atžvilgiu, ką reikia šiandien daryti ir kad tai nepasisekti tiesiog negali. Toks rytas buvo vakar. Ir vakar pasisekė. O šis rytas visai ne toks. Šis rytas daug blogesnis už kitus.
- Labą rytą, pone Ronerai. - pasveikino mane Fraulis, atitraukdamas užuolaidas.
- Frauli, kokia šiandien diena?
- Trečiadienis ir jūs prašėte priminti, kad šiandien privalote išsiųsti žinias Konklavai, pamenate?
- Ačiū, Frauli.
Kodėl rytas turi prasidėti būtent šitaip?! Tiek to, Konklava turės tą ataskaitą. Be jokių išsisukinėjimų, suapvalinimų ir švelnumų. Tik reikia ją deramai paruošti. Ir nepaisant visko, vakar man pavyko kažkas įsidėmėtina! Ir to paneigti negali niekas. Pagaliau per visus šiuos metus man pavyko padaryti kažką tikrai prasminga! Ne atkartoti kažin kieno patirtį. Kas gi ta Konklava? Apsėstų kabalistų šutvė, besiknaisiojanti po beverčius vogtus elfų tekstus, bandydama iš pirmųjų pastraipų raidžių sudaryti demono vardą. Viešpatie! Elfai gi užverstų visas bibliotekas tokiais tekstais, jei anie neinterpretuotų meilės lyrikos kaip Pasaulio Sandaros traktatų. O dabar jie "geraširdiškai" leidžia “vogti” tuos eilėraštukus ir eilinį kartą nusivilia, kai eilėse nepamatome tiesiog gražių eilių. Kur gi tuomet Pasaulio Sandarai vieta? Gal prie baldžiaus brėžinių?
Taip bemąstydamas nusileidau į savo laboratorijos rūsį. Keistas padaras vis dar tūnojo toje pačioje požemio celėje, kurioje ir palikau jį vakar. Nuo dėmes ant gličios akmeninės sienos galima buvo kone fiziškai pajusti jo žvilgsnį. Vos uždarius celės duris drėgmė ėmė trauktis į vieną centrą. Iš pradžių matomos tapo akys, tiksliau akiduobės, kurių gilumoje be paliovos keitėsi spalvos. Vėliau "drėgmė" tapo panaši į neaiškių kontūrų šmėklą. Dabar materializacija vystėsi sparčiau.
- Tu sunerimęs? - Balsas priminė švokščiantį chorą, tačiau aiškiai vienos tonacijos.
- Turiu pasiruošti Konklavos susirinkimui. Kaip sakoma, atėjo laikas apie visa tai pranešti pasauliui. Bet jokio konkretaus paaiškinimo neturiu.
- Tai sakyk kaip yra. Kodėl tu nusiminęs?
- Kaip sakoma, pasaulis gali to nepriimti. Aš esu žmogus ir gyvenu tarp tokių pat kaip aš. Bet pasakyk man tu - kuo tu tvirtai tiki? Ką tu žinai? Tai, ko niekas negali įtakoti, sugriauti, pakeisti?
- Tai, kad aš esu ir kad viskas kinta, kinta ir pats kitimas, keičiuosi ir aš pats, bet savimonė išlieka ir ji stebi kitimą.
- O viešpatie, kaip pasakyta! Ir ką tai galėtų reikšti? Man - nieko apčiuopiamo. Štai aš visą gyvenimą maniau, kad yra pasaulis, jame gyvena įvairūs padarai, vieni iš jų turi sielas, kiti - ne. Vienų sielos labai subtilios, kitų beveik ribojasi su tais padarais, kurie neturi sielų. Kūnas miršta, siela lieka. Ir panašiai. Aš visą gyvenimą tikėjau, kad galima pažinti štai tokį pasaulį, kruopelė po kruopelės dedant žinias vieną prie kitos, kol nepamatysime bendros mozaikos. Bet man vis norėjosi praskleisti pasaulio šydą. Aš ieškau pasaulio dievų ir demonų. Daugelis iš mūsų tai daro ir ... na, nežinau. Dabar atrodo, kad mozaikos nėra ir būti negalėjo, o mūsų kruopelytės - tik pačių sukurti tušti įsivaizdavimai. Nėra nieko... Aachh. Būk geras, man reikia susikaupti. Konklavai reikia tos ataskaitos.
Su juo susikaupti? Ko gero neįmanoma. Jis nuostabus pašnekovas visokiomis filosofinėmis temomis, bet ką jis gali patarti žmogiškuose darbuose? Juk magų gildijoje ne vien moksliniai tyrinėjimais užsiima. Atrodo, per vėlai tai supratau. O vis tik ta šutvė nebuvo tokia kvaila, kai davė man "Ihlstiriom Tregoralion". O ši knyga tikrai ne iš sentimentaliųjų eilių tarpo. Vos ją paėmęs tai supratau.
Būtybė ėmė nykti. Ko gero kažkas ateina. Velniai griebtų, ankstyvi svečiai - darbo trukdžiai. O aš dar nė nepradėjau.
- Kas ten? - atsiliepiau į beldimą.
- Elorikas! Ronerai. kas yra? Fraulis nenorėjo manęs įleisti. - Pasigirdo už sunkių durų.
- Įeik, neužrakinta.
Aukštas diktas vyras drąsiai atlapojo duris. Nors pažinojau Eloriką neilgai, bet jis visada sugebėdavo pakelti nuotaiką. Visada juo džiaugiausi, nes šis vaikis, be jokio išsilavinimo, vis tik turėjo puikias manieras ir buvo geranoriškas, kiek tai pasiekiama jo luomo žmonėms. O aš draugų neturiu visiškai.
- Užsiėmęs? - pasiteiravo kišdamas savo neplautą ševeliūrą į laboratoriją.
- Darbo velniškai daug. Bet dar nepradėjau.
- Buvau vakar, bet tarnas neįleido, sakė kad dirbi. Tai pamaniau, kad jau kažką rimto chimičini.
- Kuo rimčiausio! Elorikai, man pavyko labai svarbus eksperimentas. Tik pats nežinau, kas iš to išeis. Sėskis.
- Čia? Nė už ką! Geriau einam i Dovorsko smuklę. Ko raukaisi? Ei, Ronerai, pralinksmėk!
- Konklavai reikia apie visa tai pranešti. O aš dar nesuformulavau tyrimo išvadų.
- Kas ta Konklava bebūtų, ji gi nepabėgs! Einam. Bet kuriuo atveju gausi krūvą skambančių, o gal ir paaukštinimą. Einam aplaistysim, paskui ir mintys rašysis lengviau!
- Visų pirma, aš nepriklausau pačiai magų gildijai ir ne viskas čia taip paprasta. Žiūrėk, ką parodysiu. Pasirodyk. - paskiau šlapiai sienai.
Elorikas nesupratęs pažvelgė į mane. Tik kai būtybė pradėjo materializuotis išpūtė akis ir persižegnojo.
- Pasaulio Kūrėjau! Demonas? Koks keistas. Jis tavo? Aš niekada nesu matęs demonų.
- Ne šita būtybė šiam pasauliui nepriklauso. Jos buvimas čia keičia visą mūsų pasaulėvaizdį. Supranti...
- Ar žinai jo vardą? Vienuoliai kadaise buvo sakę, kad kai sužinai vardą, gali jį valdyti.
- Elorikai, tai ne demonas. Jis visai, kas kita. Pažiūrėk. Būk geras, pasakyk savo vardą. - Kreipiausi į būtybę.
Užliejo keisti jausmai - lyg visa galva išsipūstų iki šios celės ribų, o visa sąmonė sutekėtų į akis. Aš jau tai esu patyręs, bet dabar įdomu buvo stebėti emocijų permainas Eloriko veide.
- Jis ką tik tau prisistatė. - Paaiškinau. - Dabar supranti?
- Nė velnio. Tai, - jis pamakalavo rankomis, - ir buvo jo vardas?
- Elorikai, tau kas nors sakė, koks esi nuovokus? Taip, tai - jo vardas.
- O kaip su juo susikalbi? Taip? - jis lygiai taip pat pamojavo.
- Tai nėra būtina. Aš skaitau mintis. - prabilo būtybė. Elorikas net krūptelėjo.
- Žinoma. Eeee... - dabar jis pasilenkė prie manęs ir pakuždėjo į ausį. - Ronerai, gal geriau einam kur? Kažkaip čia nesaugu. Kad ir pas tą Dovorską, visa tai aptartumėm? Sakė jis dabar kažkaip įmantriai alų virt pradėjo…
- Elorikai, negaliu. Ataskaita.
- Nepasius ta tavo Konklava. Tu dabar su savo demonu žinai ką gali… Uuch! Jis pats tau tą ataskaitą parašyt gali!
- Negaliu, Elorikai… Ir aš tau sakiau, kad jis ne demonas. Ir nėra jokios prasmės kuždėtis, jis gi - telepatas.
- Einam.
- Ne.

************************

Dabar Elorikas iš lėto traukė savo trečią bokalą.
- Tu, Ronerai, ne tik niekini puikų gėrimą, bet dar ir tyli kaip žuvis. Sakyk, ką vis čia mąstai, arba aš iš tikro pradėsiu įtarti kažką negero. Kas, ne taip su tuo demonu. Tu juk jį valdai! Jis tavęs klauso. Kam jau kam, o tau jau tai tikrai neturėtų būti sunku su juo susidoroti.
Mano pirmasis bokalas vis dar stovėjo beveik nepaliestas. Pirmieji tamsaus alaus gurkšniai nieko nepraskaidrino, o tik dar labiau viską sujaukė. Mintys pasidarė lipnios kaip ir seilės burnoje. Užplūdo sunkus bejėgiškumo jausmas nuo kurio norėjosi į viską spjauti, pamiršti ir užsiimti dalykais, kurie visiškai nekelia jokių rūpesčių. O mano pašnekovas nesiliovė piešęs puikią ateitį:
- Aš girdėjau, kad demonai viską gali, jei tik sužinai jo vardą. O tu juk jį žinai? Tiesa? Ronerai? Ar tu nori pasakyti, kad tas, - jis sumakalavo rankomis, - vardas per daug sudėtingas tau, kad galėtum jį suvaldyti? Ronerai, po paraliais, aš čia baigiu išsikraustyti iš proto, dėl gyvo bieso visokių spėlionių, o tu nė "me-me" nesugebi išlementi.
- Elorikai. Ir ką aš tau galiu paaiškinti? Tektų pradėti nuo astralinio pasaulio morfologijos.
- Bet tu pasistenk, būk toks malonus. - iš pasipūtimo burbtelėjo.
- Gerai. Konklava prieš tris metus davė man senovinį manuskriptą. Ne kažkokį elfų plagiatą, o tikrą ezoterinį tekstą.
- Visi tie skripai - elfų paistalai.
- Ne, aš tau sakau, kad ne elfų, raštas ten visai kitoks, tvirtas toks ir staigus kaip žaibas.
- O ką, elfai negali taip prikeverzoti? - mano bičiuliui alus įžiebė būdingą poreikį ginčams.
- Elorikai. Čia tau teks man nusileisti.
- Gerai jau. Tęsk.
- Gildijos tyrinėjimų Konklava, kažkodėl davė man tą manuskriptą ir liepė išversti. Aš tą ir dariau. Aš visa širdimi troškau įstoti į Gildiją, o jie vis atmesdavo mano paraiškas. Tai buvo mano didysis šansas parodyti savo vertę. Tekstas nebuvo sudėtingas, elementariomis kriptogramoms surašytos atrodytų tos pačios plačiai paplitusios frazės. Aš taip ir supratau, kad Konklava duoda išbandymą man. Su vertimu susidorojau per dvi savaites. Bet tas rankraštis kažkaip lyg prilipo prie manęs, aš niekaip nenorėjau jo atiduoti. Vėl ir vėl skaičiau jo eilutes, vėl dėliojau tas pačias frazes, išverčiau ir į elfų kasdienes bei į elfų magiškąsias kalbas, bandžiau net gnomų - ir vis tas nepasitenkinimo jausmas manęs neaplesdavo.
- Palauk, biškiuką, - Elorikas atsisukęs mostelėjo viršun savo tuščią bokalą, smuklės šeimininkas linktelėjo ir nusisuko į statinaites.
- Nesupratau savęs, tekstas juk aiškus ten kur "A" visada bus "A" ir viskas. Konklavai jokių spąstų spęsti tokiam neofitui kaip aš visai nereikia. Bet tekstas… Vieną rytą sėdėdamas ir eilinį kartą nežinodamas ką su juo daryti pradėjau galvoti apie save, apie mane apėmusią neviltį ir iš nežinia kur atsiradusį nepasitenkinimą pasiektu. Supranti, aš susimąsčiau apie patį save, o ne apie tekstą, tai ir buvo lūžio taškas. Kažkas galvoje ėmė šviesėti ir vos tik tai aš padariau menkiausia bandymą susitelkti ties tuo kas išaiškėjo viskas staiga nutrūko! Supranti?
- Nė velnio. Dabar žinau ką man primeni..Vieną pažįstamą bobą, kuri vis  pliurpdavo panašias nesąmones: "Pasinerti į save, įsijausti į savo jausmus." Tfu. - tirštas spjūvis ištiško ant švarių grindų. Net turėjau alumi užgerti atsiradusį šleikštulį.
- Ne, ne taip. Akcentas ne tas. Aš turėjau žiūrėti į save patį, Elorikai, o ne į tekstą, kad jį perskaityčiau.
Elorikas giliai atsikvėpė.
- Ronerai, atleisk, vis tiek nesuprantu ir nesuprasiu. - kažkodėl man pasirodė, kad atnešamas bokalas jam svarbesnis už tai, ką ruošiausi pasakyti. Elorikas apsilaižė ir įsisiurbė į gausią putą.
- Gerai, pamėginsiu kitaip. Prisimeni kaip tau prisistatė tas, - pamėginau pamėgdžioti jo mosikavimus, Elorikas linktelėjo, - tai va, kažkas panašaus… Elorikai, ką reiškia tavo vardas?
Tas nustebo:
- “Dievo ietininkas”. Vienuoliai sakė.
- Tai va, jo, - (makalai-makalai), - vardas gal irgi kažką reiškia, teksto žodžiai irgi.
- Ai, - Elorikas mostelėjo ranka, - vienu žodžiu, tu perskaitei tą nelemtą tekstą.
- Žodis "perskaitei" čia netinka. Tai lyg žiūrėtum per langą į pasaulį kuris nuolat keičiasi, kur rėmai - tai realybė, o stiklas - tai manuskriptas. Pasaulis už stiklo nuolat kinta. Nors simboliai ir išlieka tie patys.
- Ronerai, aiškink man neaiškinęs, vis tiek nesuprasiu. Kaip ne kaip tu gi esi alchemikas, aš - tik šiaip, gatvės vaikis. Ar labai daug suprastum, apie… na, nežinau… apie durklo ir rapyros efesus? Geriau sakyk tai ką mes abu suprantam. Ko gali iš viso to tikėtis.
- Ne, tu paklausyk, tai kaip tik labai svarbu. - Dabar jau mane pagavo aiškinimo šišas. - Man atrodo, kad tekstas yra vartai į kažkokį pasaulį. Nelabai suprantu, kas tai per pasaulis, bet jis visiškai kitos kokybės nei kas nors čia gali įsivaizduoti. - pabaigiau visai pašnibždomis ir apsidairiau.
Pasirodė, kad ypatingai slėptis nebuvo ko, nes tokį ankstyvą metą atokioje smuklėje be mūsų dviejų sėdėjo dar trys lankytojai, iš šeimininko elgesio sprendžiant, girtuokliai, mėgstantys dingti neužsimokėję. Elorikas apsidairė taip pat, ir padaręs tas pačias išvadas pridūrė:
- Tai gal tu nenori to popiergalio atiduoti.
Man beliko tik linktelėti. Elorikas pasikrapštė pakaušį:
- Jei būtum šiaip koks bėglys, sakyčiau - slėpkis kol viskas nutils. Bet nuo magų daug nepasislapstysi. Jie greit suseks ir vis tiek privers atiduoti tą raštą.
- Esmė, Elorikai, ne atidavime. Jie supranta, kad už pliko vertimo kažkas slypi dar. Todėl ir davė šią užduotį ne savo luomo žmogui. Kaip sakoma - naujas požiūris. Neabejoju, kad prieš patekdamas pas mane manuskriptas pakeitė ne vieną šeimininką. Jei atiduosiu vien vertimus, manuskriptas keliaus pas kitą tyrinėtoją. Jei papasakosiu apie savo atradimą, raštą jie atsiims, ir toliau tyrinės savo laboratorijose. O kad labai nesišakočiau, duos, kaip tu sakai, "krūvą skambančių, o gal ir paaukštinimą". Bet kuriuo atveju aš manuskripto nebematysiu.
- Ronerai, palauk truputį. Alus veikia… - Elorikas šyptelėjo ir pakilo.
O gal tiesiog imti ir pasakyti, kad aptikau kažką ir prašyti leisti tyrinėjimą pratęsti? Tačiau minties nespėjau išvystyti, nes stalas ties Eloriko bokalu ėmė drėkti, kaip tipiškoje poltergeisto manifestacijoje. Paniurau. Poltergeistas užeigoje?! Taip šeimininkas visus klientus išvaikys. Jau buvau bekyląs eiti, kaip dėmėje ėmė ryškėti mirgančios akys.
- Tu? - sušnibždėjau stalui.
- "Vos tave radau. Tavo būstą užpildė priešingų tau krūvių emanacijos. Ir naudojosi mano egzistencijos priemonėmis. Taip būtų mane užtikę, bet jie tomis priemonėmis naudojasi labai nemokšiškai, todėl aš pasprukau".
- Tai būtybės iš tavo pasaulio? - jutau kaip širdis nukrito į padus. Vienam iš girtuoklėlių mano dialogas su "alaus balute" pasirodė be galo šmaikštus ir jis žvelgė į mane su neslepiama simpatija.
- "Gali kalbėti ir nemoduliuodamas akustinių bangų, kaip aš. Telepatiškai. Aš tave suprasiu." - patarė būtybė. - "Tavo svečiai buvo žmonės."
- "Jei tai žmonės, kodėl tu sunerimai?"
- "Todėl, kad jie naudojosi mano egzistencijos priemonėmis, kurios naudojamos aptikimui. Tačiau, jie siekė aptikti ne mane, o kažką iš šitos egzistencijos. Aš nusprendžiau, kad tave."
- "Tai turbūt iš Gildijos. O tavo pasaulio egzistencijos pagrindas, elementarioji dalis - magija? Ir  tu gali materializuotis kur tinkamas? Ne vien prie manuskripto?"
- "Mums dar daug reikia vienas apie kitą sužinoti. Bet dabar tu turi palikti šią vietą".
- "Dar vienas dalykas. Kodėl tu mane perspėjai? Na, aišku aš tau dėkingas, bet kas iš to tau?"
Būtybė nesuskubo atsakyti, bet čia pamačiau įeinantį Eloriką. Greitai supyliau savo alų į jo bokalą, taip palaisvindamas vietos "alaus balutei". Nuovokioji būtybė greitai "sutekėjo" į jai palaisvintą vietą.
- Einam iš čia. - tariau jau bepradedančiam stebėtis Elorikui. - Paskui paaiškinsiu.
Elorikas nenorėjo palikti savo apypilnio bokalo ir dideliais gurkšniais išmaukė jį, kol kalbėjausi su šeimininku. Kadangi nieko geresnio sugalvoti laiko nebuvo, šeimininkui paaiškinau, kad esu alaus atributų kolekcionierius ir norėčiau bokalą išsinešti. Šis išpūtė žandus ir nuplėšė už "vertingą" relikviją penkeriopai. Mačiau, kaip Elorikas buvo pasiruošęs ginčytis, bet laiku susitvardė ir už tai aš tapau jam be galo dėkingas.
- Man reikės pastogės. – tariau, kai išėjome į gatvę.
- O kuo tau namai nepatinka? – paklausė besirąžydamas Elorikas.
- Namie manęs jau laukia, nežinau tik kas tokie, bet kažkodėl netrokštu sužinoti.
- O ko tu toks įsitikinęs?
Vietoj atsakymo kilstelėjau bokalą, kuriame trumpai žybtelėjo bedugnės akiduobės.
- O… demonas? Ir jis tave perspėjo? O tu sakai… ai, tiek to… Ką dabar darysi?
- Nežinau. Turiu kur nors pasislėpti. - pasakiau ir susivokiau, kad mes jau einam beveik pačiu miesto centru. Tos minties įkvėptas pridūriau. - Man reikia dingti iš čia.
Kas per įtarumas? Visa tai kažkaip keistai mane pradėjo veikti... Tuo tarpu Elorikas kurį laiką svarstė. Paskui apsisprendė ir pasuko į vieną iš siaurų gatvelių. Man beliko tik sekti iš paskos. Taip tylėdami mes kurį laiką nardėme kažkokiais kiemais, skersgatviais ir bevardėmis gatvelėmis. Per visą tą laiką būtybė bokale irgi tylėjo.
- "Reikia tave kaip nors pavadinti."- tariau mintyse būtybei.
- "Gerai, kol kas gali vadinti kaip Elorikas – demonu. Jei jau taip nori. Bet tu pats supranti, koks tai siaubingas iškraipymas. Man visa tai nesvarbu, bet tavo požiūris nuo to gali pakisti." - Kiek patylėjęs pridūrė - "Elorikas veda tave pas nusikaltėlius."
Iš pradžių tai mane nustebino, tačiau jau po akimirkos gyriau savo bičiulio nuovoką. Juk niekas taip slapstytis nemoka kaip nusikaltėliai. Tačiau mintis, kad teks atsiduoti į padugnių rankas, manęs neguodė.
- "Man reikia tave kur nors paslėpti."
- "Galime susijungti"
- "Kaip tai?"
- "Tu priimsi mane į savo kūno vidų, o aš įsiskverbsiu į tarpus tarp atomų."
- "Na jau ne, turėtų būti kita išeitis."
- "Ar aš nesakiau. Tavo stereotipai jau ima veikti. Tu bijai susijungti ne su manim, o su demonu. Bet kaip nori, vis tiek mes jau pradedame iš lėto vienytis. Jei nori, aš galiu prilipti prie tavo kūno, kaip prie sienos celėje."
Nors po šitų žodžių pasidarė kažkaip nejauku, vis tiek sustojau ir ėmiau segtis maršinius. Demonas spirale apjuosė kūną. Jausmas buvo toks, lyg būtų prilipę šlapi drabužiai. Iš šono nesimatė nieko. Ką gi, gal taip net geriau.
- Visai sublūdai, ką čia dabar išdarinėji? - pagaliau neištvėrė Elorikas. - Jis gi demonas...
- Einam - taip bus saugiau. - pasakiau statydamas tuščią bokalą ant grindinio. Nespėjus mums pasiekti gatvelės galo bokalas jau suspėjo pranykti iš "netinkamos vietos" ir ta dingimo sparta vertė susimąstyti apie žmones čia gyvenančius. Kurį laiką Elorikas kulniavo suraukęs kaktą, o net ir pro mano ne kažin kiek pastabias akis praslinko jau matyti namai. Nejaugi pasiklydo?
- "Ne, tik bando suklaidinti" - pasufleravo demonas. - "Bando suklaidinti tave ".
Nuo šios minties man pasidarė dar nejaukiau, lyg iš kiekvieno skersgatvio ar durų jau šmėsčiotų kreivas galvažudžio snukis. Įkyri mintis ėmė lysti galvon: "Ką aš čia veikiu?"
Pagaliau, Elorikas nusprendė pakankamai apsukęs man galvą, nes sustojo prie vienų niekuo neišsiskiriančių durų, jei nekreiptume dėmesio į pajuodavusio kraujo dėmę pačioje apačioje, tada pabeldė, tarė "palauk čia, aš tuoj" ir nubėgo. Pasukęs už kampo iš vis pranyko iš akiračio tuo visiškai įvarydamas mane į neviltį.
- "Bijai?" - paklausė būtybė.
Ir ką čia atsakysi į tokį klausimą. Nusprendžiau nesakyti nieko. Įsiklausiau į tylą, kuri vis labiau ėmė darytis sunkesnė. Mintys panašios į "kokio velnio čia reikėjo lįsti" ir "reikėjo likt namie rašyt ataskaitą - dabar ramiai sau gyvenčiau" darėsi vis dažnesnės. Pasigirdo žingsniai, bet ne Eloriko, jauno stipraus vyro. Iš už kampo išlindo senyva moteris, priėjusi prie durų nežymiai pamojo, kad sekčiau iš paskos ir įėjo į vidų. Aš apsimečiau, kad nematau, ir likau laukti toliau, rimtai mąstydamas ar nepasukus man ten iš kur atėjau. Bet po kiek laiko duryse trumpam pasirodė Eloriko galva, sušnypštė "ko stirksai, eik čia greičiau" ir vėl dingo. Man nieko kito neliko, kaip paliepimui paklusti. "Gal tas Elorikas ir nėra toks jau patikimas kaip atrodė" - šmėkštelėjo mintis žengiant per slenkstį į visišką tamsą. Demonas nė neatsiklausęs siauru siūlu ėmė sparčiai kilti aukštyn paliesdamas akis ir jo pastangos man padėti nebuvo bevaisės - prieblanda prasiskleidė lyg žalsvoje fosforinėje šviesoje. Dabar aiškiai mačiau ankštą kambarį su aukštyn ir žemyn vedančiais spiraliniais laiptais.
- "Nejau negerai?" - pajutau demono nustebimą.
- "Gerai-negerai. Ar tau neatrodo, kad jau per daug pradedi kištis į mano reikalus."
- Lipk žemyn. - dabar išgirdau pradingėlį Eloriką ir nuo to man pasidarė šiek tiek lengviau.
Laiptai buvo seni, nudilę, bet negirgždėjo, turėklai taip pat buvo nešvarūs ir riebaluoti, o demono paaštrintas regėjimas neleido nubildėti kūliais, nes nuo gana ilgo lipimo šiek tiek pradėjo galva suktis. Pagaliau apačioje ėmė darytis šviesiau, o po kiek laiko pasimačiau žmogaus su žibintu figūrą. Tai ir buvo Elorikas. Jis stovėjo vienas ir nekantravo. Vos pasiekiau grindis jis pamojo, kad sekčiau iš paskos. Mes patraukėme kažkokiu skliautuotu koridoriumi. Vėl spiraliniais laiptais žemyn ir koridorius. Čia mūsų jau laukė kažkoks žmogus ir mes nusekėme paskui jį. Kurį laiką taip ir ėjome, Eloriko veidas buvo kuo rimčiausias. Pagaliau žmogus po eilinio posūkio sustojo, pagrabaliojo gličioje sienoje, kažką užčiuopė, truktelėjo. Prasivėrė paslėptos durys. Mes įėjome į ankštą patalpą su žemomis lubomis, Elorikui teko susikūprinti. Žmogus vėl pagraibė sienoje, atidarė kitas duris ir įėjo, mes likome kažko laukti.
- Niekas kitas taip tavęs nepaslėps kaip Toldino brolija. Mums pasisekė - jiems reikia ko nors su maginėmis galiomis. Mums laaabai pasisekė. Mus priims pati Nakties Motina! - naudodamasis proga suskubo informuoti mane Elorikas.
- Tu susidėjęs su nusikaltėliais?! Elorikai? Su Toldino brolija? Apie tave, pasirodo, dar daug ko nežinau.
- Nesiskeryčiok taip. Lydėdavau vieną vagišių priedangai. Tas bičas visiškai nemokėjo kautis, tai kruvinajai daliai visada imdavo ką nors mano sukirpimo. Turėjau vilties, kad ir mane Toldinai priims... Ai, nesvarbu. Tai iš tų laikų ir liko keletas kontaktų.
Pro duris įlindo mus lydėjęs žmogus.
- Visus ginklus duok man.
- Kad aš jų neturiu... - atsakiau šiek tiek suglumęs.
Žmogus įtariai mane nužvelgė ir nusprendė pats tuo įsitikinti. Gerai visą mane patikrinęs, atsisuko į Eloriką. Tas jau visą savo amuniciją buvo nusirinkęs. Tačiau žmogus nieko nepaėmė, tik liepė laukti čia, tuo stipriai įskaudindamas mano bičiulį. Pamaniau, kad reikia įsikišti ir tariau:
- Aš be jo niekur neisiu.
Elorikas atkuto. Vyras šyptelėjo į ūsą paėmė Eloriko ginklus ir be žodžių pravėrė duris. Teko lįsti labai jau siauru tuneliu stipriai susikūprinus, o Elorikui, ko gero, ropoti keturiomis teko. Durys už nugaros užsitrenkė ir beveik tuo pat metu atsidarė priekyje kitos. Blykstelėjo skaisti šviesa, bet mano akys jos nebijojo. Įėjome į gana erdvią patalpą, labai primenančią vieną iš mano celių. Ten jau mūsų laukė vidutinio amžiaus moteris.
- Ką gi, sveikas atvykęs, Ronerai. Elorikas sakė, kad turi bėdų su valdžia ir nori kuriam laikui pradingti.
- Ne visai taip, gerbiamoji. Su įstatymais aš nesusipykau. Esu mokslininkas ir paskutiniu metu dirbau ties nelabai įsidėmėtinu projektu, tačiau laiku jo nepabaigiau, o to ką jau išnagrinėjau atskleisti nematau reikalo. Todėl prašau tamstos ne pastogės, o daugiau mažiau pakenčiamos laboratorijos ir saugumo nuo išorinio pasaulio dėmesio mano tyrimams užbaigti. Iš savo pusės aš galiu pasiūlyti savo, kaip nepriklausomo alchemiko paramą.
- Slapstaisi nuo burtininkų. Įdomu. Tu nesi vienas iš jų. Na ir koks buvo tas užsakymas?
- Senovinio manuskripto vertimas. Jis vadinasi "Ihlstiriom Tregoralion".
- Vertimas? Ir viskas? Jie ką savo lingvistų neturi?
- Tai nebuvo šiaip sau vertimas. Kol kas aš negaliu nieko detalizuoti, nes darbas dar neužbaigtas.
- Hm, sakai esi alchemikas - tai kodėl nepriklausai gildijai?
- Neturėjau progos pasižymėti, o leisti metų metus neofitų gretose neturiu jokio noro. Aš esu gerbiamas mokslininkas.
- Ką gi, tuomet savo darbą tau teks atidėti dar kuriam laikui, nes mes turime tau kitą užsakymą.
- Bijau, gerbiamoji, jūs nesuprantate. Mano tyrimų objektas - manuskriptas - taip ir liko laboratorijoje, kurioje jau lankėsi svečiai iš Gildijos. Ko gero jie dar nežino, kad pradėjau slapstytis, todėl kiekviena akimirka labai svarbi. Jei neteksiu manuskripto mano tyrimas taps beprasmis. Aš galiu imtis jūsų užduoties tik tuo atveju, jei manuskriptas bus saugioje vietoje.
- Mes jį tau gausime. Kur tu gyveni ir kur jo ieškoti?
- Pralijos gatvėje šalia vyndario. Namas su lentele "Roneras Teanijus". Manuskriptas rūsyje, pačioje paskutinėje celėje, rakinamame seife po stalu. Štai raktas.
- Nereikia. - atsisakė ir linktelėjo galva vienam iš vyrukų, stovinčių pasienio šešėlyje. Tas netardamas žodžio pasišalino. - Tai viskas?
Aš linktelėjau. O ji - pasipūtusi. Gausime ir tiek! Taip tai ji – Toldino brolijos lyderė. Valdingumas, ryžtas, ir ta nepaaiškinama jėga, verčianti žmones paklusti, tiesiog tryško iš visos jos esybės, taip vikriai paslėptos po pilkos, atrodytų, iš pačio turgaus vidurio ištrauktos, bobos kauke. Moteris tęsė:
- Tu turbūt supranti, kad visa ką mes dėl tavęs darome - ne už dyką. - Ji pažvelgė į mane. Aš vėl linktelėjau. - Kaip tai nebūtų keista, bet mes gavome iš tavo kolegų Gildijoje labai keistą užsakymą. Na, pati užduotis nebuvo kuo nors ypatinga. Tačiau keletas įsidėmėtinų aplinkybių mus verčia krieptis į magijos uosčiusius tipus, panašius į tave. Laikas mus ėmė spausti, todėl savo projektą tau teks atidėti ir imtis manojo. Po to kai baigsi galėsi naudotis mūsų protekcija kiek tinkamas.
- Tačiau ponia, jei jūsų užduotis pasirodys neįveikiama.
Moteris šyptelėjo ir nukirto:
- Nepasirodys. Tu pasistengsi tiek, kad nepasirodytų.
Ir išėjo, palikdama duris atviras. Pažvelgiau į Eloriką. Tas atrodė susimąstęs, bet kai pamatė, kad į jį žiūriu mostelėjo ranka pravirų durų link. Išėjome paskui moterį, bet išėję iš patalpos nebeaptikome nė gyvos dvasios.
Kur po galais aš papuoliau? Niekada net ir nesusimąstydavau apie tai, kad beveik mano laboratorijos kaimynystėje galėtų egzistuoti visiškai kita žmonių grupuotė, nepriklausanti savo pačios visuomenei. Aš visada tikėjau, kad nusikaltimai - atsitiktinumas, o nusikaltėliai - iškrypėliai, kuriems iš principo neįmanoma pritaikyti sąvokos "vienybė", nekalbant apie kokią nors organizaciją. Panašios mintys mane taip užliūliavo, kad aš visiškai nepastebėjau kaip atsidūrėme lauke. Paskui sekė kažkoks miglotas pašnekesys su Eloriku, kuris teigė nuvesiąs į naujus mano namus:
- Mes eisime į Kurjerių gatvę, ten yra "Elfo balandis". Žinai?
- Ne. Elorikai, pala, į kokią velniavą mane tu įtraukei? Ko jie iš manęs nori?
- Ten visai nebloga smuklikė. Tiesa, mažoka, bet švari, jauki. Tau turėtų patikti. Na nesvarbu. Tai va. Už turgaus yra sandėliai, šalia jų keletas viešnamių, nakvynės namų. Taip? O kai tik pasibaigia tas kvartalėlis, prasideda pirklių gatvė. Pirklius žinai?
- Aš tik norėjau kelias savaites kur nors tyliai patupėti. Paskui, kai viską pabaigsiu, pareikalauti iš Konklavos atlyginimo ir atsiskaityti.
- Va kaip tik ji ir atsiremia į Pasiuntinių gatvę, o po kaire ranka laipteliais palipus ir yra tas "Balandis".
- Po smukles man dabar tik ir bastytis belieka. – Burbtelėjau negaudamas atsakymo.
- Nuo "Balandžio" tavo bus ketvirtas namas.- Elorikas sustojo, apžiūrėjo savo kairįjį petį. - O dėl smuklės... Žinokis, aš tau tarnu nebūsiu ir sriubytės nevirsiu. Net ir pats nežinau, kam man viso to reikia. Paliksiu tave vieną, štai čia, vidury šitos pačios gatvės, kuri, tavo žiniai, taip ir vadinasi - Paliktoji. Ar ką nors apie ją žinai? Ir kodėl ji taip vadinasi? Ogi todėl, kad nes niekas net nepasistengė iki galo jos išgrįsti. Štai kokiame mes užkampyje esame. Nebijok, namo tu parsirasi gyvas ir sveikas, gal net su pinigais. Su Gildija, gal ir susitarsi. Tačiau, patikėk manim, Toldinas tavęs nepamirš. Ir ypač po to, kai į tave kreipėsi pati Nakties Motina.
Stojo nejauki tyla. Reikia kažką pasakyti, Elorikas, atrodo, rimtai įsižeidė.
- Žinai, Elorikai, visa tai ne man... Ai, po velnių, visa tai. Atiduosiu Gildijai manuskriptą (jei aš jį vis dar turiu), padarysiu, ko nori tie banditai ir toliau gyvensiu kaip normalus žmogus. Darbo man tikrai netruks. Dar pasiimsiu vaistininko licenziją ir užteks man tų tyrinėjimų. Nepyk. - pabaigiau padėjęs ranką ant peties.
- Ach, štai kaip viskas pasisuko. - Elorikas palingavo galva. - Gerai, tavo valia, žinoma. Bet paklausyk ir tu manęs. Mano šeimoje aš buvau penktas iš keturiolikos. Kažkodėl tėvams susirodė, kad makaulėje košės kiek daugiau nei pas kitus, tai atidavė vienuoliams. Tris metus ten prakirmijau šokinėdamas apie jų subines, kol pagaliau kažkoks prietranka neįzyzė minties apie pasaulį už vienuolyno sienų. Kai dėjom mes iš ten, praėjo pakankamai laiko, kol galėjau pasakyti - neprapulsiu. Bet net ir tada nebuvau tikras iki galo. Ir dabar nesu. Girdėjai, net ir vietininką paštyrino, sako, tų pačių Toldinų darbas. Taaaip, tu gal ir neprapulsi. Jeigu, aišku, nekaišiosi nosies kur nereikia. Bet tu negali nekaišioti. Pasižiūrėk į save. Koks tavo gyvenimas? Tu nė bobos neturi. O kodėl? Mokslai, raštai ir kitokie fiti-miti makaulėje tik ir sukasi. Atiduos jis savo skriptus! O ką čia užantyje nešioji? Paklusnų kaip šunytis demoną! Manai, nenutuokiu kiek toks iššaukimas kainuoja, nekalbant apie suvaldymą. Su tokiu meistriškumu Gildija tave išskėstomis rankomis. O jis, mat, nenori! O jis, mat, viską mes ir puls žaisti vaistinėje su buteliukais! Bet ar ilgai? Juk vėl griebsies senų pokštų. Tik dabar jau lauks laužas. Dėl nesankcionuotos maginės veiklos. Patikėk manim, aš tą jau žinau. Viena kaimynė, senutė pribuvėja, tokiu būdu vos nesupleškėjo, neįsivaizduoju kaip išsisuko. Ir nebepadės jokie Toldinai. Niekas nebepadės, nes būsi pilkas apotiekorius. Net į tavo laužą niekas nežiūrės, kai šalia čičrškinsis daug mielesnės kekšės ir dar daugiau šlykščios raganos.
Elorikas mostelėjo ranka, nusisuko ir ryžtingai nužingsniavo. Taip kurį laiką mes ir ėjome. Ryžtingas žingsnis, vis lėtėjo, niūrus žvilgsnis darėsi švelnesnis - Elorikas ilgai nepykdavo. Staiga supratau kiek visoje toje košėje šitas visa galva aukštesnis ir visa sauja daugiau už mane gyvenimiškos patirties turintis vyras yra kuo nuoširdžiausiai man atsidavęs. Buvau jau seniai susitaikęs su tuo vienatvės jausmu, kuris, mano manymu, buvo būtina sąlyga efektyviam darbui. Nežinojau, ką pasakyti. O gal atsiprašyti. Bet, velniai griebtų, už ką?
- Štai čia tas namas. - pasakė Elorikas žiūrėdamas, kažkur į gatvės gilumą. Tai reiškė vis dar rusenančias nepasitenkinimo žarijas, nes kaip tik kitoje gatvelės pusėje matėsi į namą įsmigusi strėlė, o ant jos besisupantis balandis. Po strėle kabėjo sunkiai įskaitomas užrašas įmantriomis raidėmis "Elfo balandis".
- Na tai ir einam. - pasakiau lyg niekur nieko ir pasukau tiesiai į "Balandį".
Pastebėjau, kad Eloriką toks atsakymas aiškiai patenkino nors ir kaip stengėsi to neparodyti. Kaip ir reikėjo tikėtis mano bičiulis vėl ėmėsi vedlio vaidmens. Kai pasukome prie vieno iš namų durų supratau, kad jis yra toks niekuo neypatingas, kad kitą kartą be Eloriko pagalbos vargu ar vėl būčiau jį suradęs. Tuo tarpu mano vedlys priėjo prie durų, pasirausęs kažkur iš užančio ištraukė raktą, pasukinėjo spynoj, stumtelėjo duris, kurios su lengvu girgždesiu atsidarė. Mes įėjome. Namo vidus taip pat nebuvo kuom nors ypatingas. Vien tai, kad namas stovi kurjerių gatvėje leido numanyti šeimininko profesiją. Trys maži kambarėliai pirmame aukšte buvo beveik be baldų, o jei kokie ir stovėjo, tai net nebuvo uždengti. Ką gi, vadinasi namo šeimininkas yra arba netvarkingas, arba išvykęs kur nors netoli. Nei viena nei kita man nepatiko. "Arba čia gyvena dar kažkas" - ši mintis kilo kaip tik tada, kai išgirdau laiptais besileidžiančio žmogaus žingsnius. Pažvelgiau į Eloriką. Jis neatrodė nustebęs tiek kiek aš. Stačiais laiptais leidosi vidutinio amžiaus moteris, aukšta, laiba ir pasitempusi. Joje net galėjai pajusti kažką kariška. Tokios man visada keldavo nerimą. Tačiau pamačiusi Eloriką nusišypsojo. Akivaizdu, kad jie vienas kitą pažįsta.
- Sveiki, ponai, - pasveikino mus, - kaip suprantu jūsų turėjau čia sulaukti? Jūs - Roneras?
- Taip. - linktelėjau.
- Labai malonu. Mano vardas - Spaikra. Pastaruoju metu gyvenu su šio namo šeimininku, kuris išvykęs tarnybos reikalais į Lymną. Kol jo nėra, o nebus mažiausiai keturis mėnesius, galite ramiai disponuoti visu antruoju aukštu. Tai reiškia, kad galite tuos keturis kambarius keisti tol, kol jie atitiks jūsų poreikius. Eime, aš juos parodysiu.
Aš linktelėjau. Na ir ką sau manai - kurjerio namo antras aukštas su valdinga kekše šeimininke vietoj visos tavo laboratorijos. Šita mintis kažkodėl mane taip suerzino, kad vos pamatęs kambarėlį su lova ir išsunkęs atsiprašymą už savo nemandagumą, paprašiau vienatvės. Atrodo, negreitai tą vienatvę vėl patirsiu, kada vėl normaliai esu įpratęs sukaupti visą dėmesį darbui. O ir darbas čia kažkoks... šuniškas. Šunų, visuomenės atmatų gaujai. Griežiau dantimis, po to pasijutau lyg klimpdamas vis gilyn į kažką lipnaus. Grimzdamas į miegą supratau, kad užmiegu ne savo valia, bet nesipriešinau. Tebūnie, kas bus.
Pabudau, nes besileidžianti saulė jau spigino tiesiai į akis. Ne kažin kiek numigau, bet nerimas nesisklaidė. Žvilgsnis sustojo ties lentyna. Nebuvo panašu, kad šeimininkas domėtųsi literatūra, tačiau biblioteka padarė įspūdį. Detaliau peržvelgęs knygas supratau, kad jos surinktos būtent man. Gerai, kad tai nebuvo kažkokie pseudofilosofiniai išvedžiojimai panašūs į "Viso pasaulio paaiškinimas trijų planetų ir gulbės pavyzdžiu". Keletas chemijos žinynų, astrologijos efemeridės, alchemijos sistemų santrauka, elementų santykių lentelės, storas užkeikimų žinynas. Šias knygas sunku gauti po vieną, nekalbant apie tokią įspūdingą bibliotekėlę. Tik staiga supratau, kad keletas knygų man matytos. Taip ir yra! Jos gi iš mano bibliotekos, pažinau ekslibrisus! Toldinai greitai sukasi. Gal ir mano manuskriptas jau pas juos? Ir kieno tos kitos knygos? Kaip tie vagys ir galvažudžiai galėjo atrinkti rimtus praktinius veikalus, nes tokiems dalykams reikia be vikrumo dar ir to, kas vadinama platesniu intelektu, nekalbant apie specializacijas?
- Geros popietės, Ronerai. – Pasveikino netikėtai įėjusi Spaikra. - Kol snūduriavai, atnešė mano užsakytas knygas. Nenorėjau tavęs žadinti tada, todėl būk toks malonus peržvelgęs šias, pasakyk kokių tau dar reikėtų.
Kreivai šyptelėjęs, burbtelėjau:
- "Ihlstiriom Tregoralion".
- Ronerai. Tavo manuskriptą mes jau turime. Tiesą pasakius ve vien tik jį. - Ji susimąstė. - Manau, nekantrauji sužinoti apie mūsų planus. Einam.
Užlipome į trečią aukštą, kuris visai nebuvo Spaikros gyvenamosios patalpos, kaip kad maniau iš pradžių. Čia buvo įrengta tikrų tikriausia laboratorija, vienas kambarys net priminė maginių dirbinių kalvę. Spaikra ne be pasitenkinimo stebėjo mano nuostabą.
- Aš taip ir maniau, kad tau patiks. Ar iš magų gildijos galėtumei kada nors tikėtis kažko panašaus?
- Bet tarp visų šių daiktų matau ir keletą savo, todėl darau prielaidą, kad ne viskas čia pateko pačiu legaliausiu būdu.
- Ronerai, naivu tikėtis, kad Toldino įstatymų samprata bus tokia pati kaip tavo. Be to mus spaudžia laikas. Jei atvirai, tai abejoju, ar tokiomis aplinkybėmis tu pats elgtumeisi kitaip. Bet kuriuo atveju, tu jau esi čia. Jei nori nuramint sąžinę tarkim, kad brolija prisiima atsakomybę už visą veiklą. Tad prie reikalo. Viskas suorganizuota taip, lyg tu būtum pagrobtas, tavo laboratorija apiplėšta, tarnui viskas apsiėjo keliomis mėlynėmis.
- Viešpatie! Fraulis! Ką jūs padarėt Frauliui?! Jis gi senas žmogus. Ar kada susimąstote apie savo metodus?
- Nesijaudink, jis pagis. Jo žaizdos tik kosmetinės. Bet viskas dėl to atrodys tik tikroviškiau. Toldinas išmano savo darbą. Ir užteks apie tai. Pagrobta keletas daiktų, visus juos rasi čia. Kai baigsi mūsų užsakymą, kreipsimės į Gildiją išpirkos. Jiems tu pats gal ir nesi labai svarbus, tačiau tavo darbas... Aišku, po tavo išlaisvinimo nesitikėk iš jų kažin kokio užmokesčio, bet, kaip suprantu, ne jis tau svarbiausias. Ar ne?
- Po viso šito durys į gildiją užsidarys visiems laikams.
- Kiek man žinoma, paprastai būna nebūtinai šitaip. Be to, tu sužinosi tikrą savo vertę Gildijos akyse.
- Greičiau savo darbo vertę.
- Kaip tau labiau patinka. Po to, kai su jais atsiskaitysim, tavo darbas bus užbaigtas ir jau nuo rezultatų priklausys tavo tolesni santykiai su gildija. Kad pabaigtumėm tą ginčą, pasakysiu, kad mes savo planų nekeisim. Ir negaiškim. Kokie tavo pasiekimai užkerint daiktus?
- Jokie. Aš nesu sukūręs jokio užkerėto daikto. Deja, mano veikla yra daugiau teorinė ir konkrečių užsakymų niekada nesiimdavau.
- Tau nereikės nieko kerėti. Pradžiai mūsų tikslas - kuo tikslesnė identifikacija. Paskui - bus matyt.
Mes įžengėme į kalvę.
- Štai čia tas daiktas. - Pasakė rodydama į medinę raudonu šilku aptrauktą dėžutę. - Tai apkerėtas durklas. Mes manėme, kad čia su juo susietas tik vienas efektas - sielų spąstai. Tačiau darosi aišku, kad jo veikimas kur kas sudėtingesnis.
- Ar galiu sužinoti, kaip jis pas jus pateko?
Spaikra susimąstė.
- Gerai, tuomet viskas iš pradžių. Tai turėjo būti eilinė asasinacija. Užsakovai - ji šyptelėjo, - magų Gildija. Jiems reikėjo pakutenti vietininko širdį va būtent šita plunksna. - Pasakė rodydama į dėžutę. - Vietininkas kaip tik svečiavosi pas burgmistrą. Gildijos avansas buvo toks dosnus, kad mes net nusiuntėme Šešėlį. Tačiau... - Spaikra giliai atsikvėpė. - Šitas nelemtas durklas iš tiesų kažkoks keistas. Buvo liepta visus smūgius atlikti tik juo ir tik į širdį. Jis smogė septynis kartus ir, patikėk, Šešėlis praktinę anatomiją išmano kuo puikiausiai, tačiau, nepaisant visko, vietininkas liko gyvas. Tiesa, dabar jo gyvenimas labiau primena vegetavimą. Aš negaliu įsivaizduoti, kaip atrodo jo širdis po šitų smūgių, bet jis vis tiek - gyvas! Mums atrodo, kad čia gali būti panaudoti sielų spąstai. Dabar dar viena keistenybė. Mes niekaip negalime rasti sielos akmens. Pažiūrėk. Durklas visiškai nepuoštas ir vienalytis. Gali būti taip, kad brangakmenis įmontuotas kur nors giliai, ne paviršiuje. Todėl tau reiks dar jį ir lokalizuoti ir jei įmanoma ištraukti.
Ji nutilo. Aš irgi tylėjau. Paėmiau iš dėžutės durklą. Truktelėjus iš sidabrinės, gausiai išpuoštos makšties iššoko be jokio pasipriešinimo. Pats gi  jis iš tikro buvo be jokių papuošimų. Iš pirmo žvilgsnio pasidarė aišku, kad durklas iš pramušančių šarvus, nes, greičiausiai, mifrilinė geležtis buvo lengvai riesta ir jos aštrus smaigalys labai iš lėto platėjo iki pat rankenos. Rankena buvo be galo patogi ir taip pat lengva, mifrilinė. Staiga supratau, kad visas šitas durklas - vientisas. Tik ant rankenos buvo užsuktas odos gabalėlis. Pamaniau, kad tai, greičiausiai, ne gamintojo, o improvizuota Šešėlio modifikacija. Nuostabiai kruopštus ir kokybiškas darbas, bet, deja, su magija čia nieko bendra negalėjau apčiuopti.
- Keletas klausimų. - tariau dėdamas durklą atgal.
Spaikra linktelėjo
- Jei atvirai, tai dėl sielų spąstų aš labai abejoju. Visų pirma, jų burtas turi būti ištariamas prieš pat mirties momentą be to dar prireiks gana sudėtingo ritualo. Pagauti sielą paprastos žmogžudystės būdu yra neįmanoma.
- Net ir patį sudėtingiausią ritualą galima apeiti visą burto galią sukoncentravus į kokį nors vienkartinį amuletą. Taip, atrodo, ir buvo. Tas amuletas - durklo makštyse. Šešėlis pasakojo, kad ištraukti durklą nebuvo labai lengva. Pažiūrėk - makštys gausiai padabintos. Taigi - vienkartinis amuletas įmanomas.
- Toliau. Niekada negirdėjau, kad būtų gaudomos žmonių sielos, net humanoidinių rasių niekas negaudo. Maginės būtybės, monstrai - jų gyvybinės duoda reikiamus efektus, bet ne žmogaus. Kam jiems šito reikia?
- Bijau, kad visų gerbiamo vietininko Diogero siela reikalinga ne kerams ar eksperimentams. Tai greičiau politika.
- Na, aš politika nesidomiu. Bet, tokiu atveju, kodėl būtent vietininkas, o ne tarkim imperatoriaus pirmagimis?
- Toldinai irgi nesikiša į politiką, bet politikai brolijos dėka daro savo darbus. Ir dėl to niekas nesiskundžia. Jei ne mes, tai kiti. Tu sakai, Gildija gali bet kada prisikasti prie bet ko. Bet įsidėmėk, kad ne tokiu būdu ji gavo maginės veiklos monopoliją. Gildija viešai turi išlikti tyra kaip mergelė. Bet mums kelia nerimą keletas reiškinių ir todėl reikia kiek įmanoma viską apie tą durklą sužinoti.
- Manęs į politiką vis tiek neįtrauksite.
- Niekas ir nesiruošia. Bet, Ronerai, tik pagalvok, kaip tik šiame durkle slypi imperijos vietininkas! Pridurkim dar ir tai, kad Diogeras, kapeksitų viltis, populiaresnis net už imperatorių ne tik čia, bet ir pačioje sostinėje! Tokį daiktą galima panaudoti bet kam. Ir ne vien maišto vėliavai iškelti. Kokiose jis rankose beatsidurtų, visur jis bus neįkainojamas.
- O šio metu jis pas jus. Ir jūs nežinote ką su juo daryti.
- Ką daryti mes privalome yra aišku - durklą teks grąžinti. Bet ką mes galime dar - teks išsiaiškint.
- Niekas man nepaaiškėjo, bet tiek jau to. Grįžkim prie sielų spąstų. Mirtis yra būtina sąlyga. Priešingu atveju spąstai neturėtų suveikti. Reikia visiškai nutraukti sielos ryšius su kūnu, kad ji pakliūtų į pinkles. Aš teisus? Na, nebent jūsų darbas nepavyko.
Čia Spaikra plačiai nusišypsojo skėstelėjo rankomis ir tarė
- Tai išsiaiškinti turėsi tu pats.
Apačioje pasigirdo žingsniai.
- Tai Elorikas atėjo. Nori valgyti? Lipam žemyn. - pasiūlė Spaikra.
- Norėčiau čia šiek tiek pabūti. Apžiūrėsiu viską. Ir šiaip. - gūžtelėjau.
- Kaip nori. Tai gal valgysi čia?
- Gal vėliau. Ačiū, Spaikra.
Spaikra linktelėjo ir išeidama uždarė duris taip suteikdama galimybę atidžiau pažiūrėti laboratoriją. Vos tik paėmiau į rankas meditacijos varpelius išgirdau kaukšint laiptais lipančio žmogaus žingsnius. Nebuvo abejonės, kad Elorikas nebuvo nusiteikęs duoti tos pačios galimybės ramiai susikaupti. Man nieko kito neliko kaip tik padėti varpelius ir atsisėdus krėslan laukti savo trukdytojo.
- Labas, Ronerai. - jau sveikino pro beatsidarančias duris.
- Taip, Elorikai, kas atsitiko? - stengiausi būti kuo santūresnis.
- Spaikra išėjo. Dabar mes galime normaliai šnektelėti. - linktelėjo jis suokalbiškai, aš tylėjau. - Hm, pradžiai apie pačią namo "šeimininkę". Kaip tau ji?
- Labai maloni, išsilavinusi ir, kas svarbiausia, mandagi moteris.
- O kas iš tikrųjų ji yra? - nesuprato užuominos Elorikas.
- Nežinau ir, jei atvirai, tai nelabai man ir įdomu.
- O be reikalo. Ji - oficialiai ieškoma persona. Ir žinai už ką? - Reikšmingai patylėjo. - Nesankcionuota maginė veikla! Dabar supranti? Ji - oficialiai pripažinta ragana! Ar žinai kas jos laukia? Ne, ne taip. Ar žinai kas laukia tų, kas bus pagautas bendrininkaujant? Daryk išvadas.
- Po velnių, Elorikai! Pats mane čia įvėliai, o dabar aiškini čia. - Pratrūkau. - O ko gi tu tikėjaisi, kai ėjai pas tuos galvažudžius. Nori, kad tarp visuomenės padugnių sukinėtųsi visokie garbūs ir iškilūs asmenys. Jie gi gavo ne bet kokią, o politinę žmogžudystę. Nežinau, gal tai ir turėjo būti eilinis “darbelis”. Bet išėjo neeilinis. Smegenų jiems per maža. Matai, visokios praktikuojančios raganos čia nieko nesupranta. O ambicijos kokios! Perkąsti pačią magų Gildiją, kuri tik tuo ir užsiima, kaip kuria visokius suktus kerus. Ir, pasirodo, be viso to dar ir vikriai politikoje dalyvauja. Velniava čia ir tiek. Jaučiuosi taip, lyg pats savo noru kiščiau galvą į kilpą.
- Ramiau, Ronerai, raminkis tu. Galvoji aš pats žinojau kas čia bus? Tu sakei - pasislėpti, o aš prisiminiau senus pažįstamus. Jei tau nuo to bus lengviau, tai - labai atsiprašau. - Pasakė linktelėdamas, bet, aišku, lengviau nepasidarė. - Geriau pagalvokim, ką darysim toliau. Kaip suprantu, čia kažkas su politika?
Aš nesakiau daugiau nieko. O, ką gi dabar daryti? Kur tas dugnas į kurį rituosi. Dar vakar buvau daug žadanti mokslininkas, o per šiandieną nusiritau iki raganiaus ir galvažudžių sėbro. Norėjos kibt Elorikui į atlapus ir papurtyt tol kol laikas pradės suktis atgal, ir susigrąžint tą akimirką, kai jis peržengė mano namo slenkstį. Oi, kaip tada viską daryčiau kitaip. Pradedant nuo to, kad liepčiau Frauliui palydėti Eloriką laukan. O Elorikas tuo tarpu nenustygo vietoje. Jis jau mane pradėjo varyti iš proto. Tik pamanykit - kiša savo trigrašį ne į savo reikalus ir dar jaučia pareigą viskam čia vadovauti ir priiminėti tokius sprendimus, kurie veda į viena už kitą beviltiškesnes aklavietes. Aš apsisprendžiau:
- Viskas, Elorikai. Man viso to jau per akis. Aš pasiduodu. Ir nebandyk čia dar lįsti su savo patarimais. Dabar savo reikalus tvarkysiu aš pats. Laikas pradėt srėbti tą košę, kurią man čia privirei.
Elorikas artistiškai giliai atsikvėpė, atsisėdo ir įsmeigė tiriantį ir šiek tiek priekaištaujantį žvilgsnį į mane. Po reikšmingos pauzės tėviškai prabilo:
- Ir ką gi jau tu planuoji nuveikti? Ir kaip jau tu įsivaizduoji tą pasidavimą? Nueisi pas skiauterėtus farus ir viską išklosi? Apie Toldinus, apie Spaikrą, apie tą neaiškų gildijos pergamentą. Taip? O gal net ir apie pasikėsinimą į jo Cezariškosios malonės vietininką? Tokiu atveju - tu beprotis, Ronerai.
- Tik. Tu. Traukis. Ir. Ne-si-kišk – pro dantis iškošiau visiškai netekęs kantrybės. - Dink iš čia pragaran pusproti! Dink! Lauk iš čia! Kad daugiau čia tavęs nematyčiau. Man užtenka tų tavo patarimų. Visi jie man va-va štai čia - skersai gerklės jau stovi. Ką aš planuoju - ne tavo sušiktas reikalas! - išrėkiau ir, matydamas, kad Elorikas nė neketina pasijudinti iš vietos, greitu žingsniu išėjau pro duris, kurioms uždaryti nepagailėjau jėgų tiek, kad nuo pokštelėjimo pabiro tinkas.

******************

Kurį laiką klaidžiojau po man beveik nepažįstamą kvartalą. Pyktis atlėgo, bet galvoti apie savo bėdas visiškai nesinorėjo. Slankiojau be jokio tikslo ir turėjau sau pripažinti, kad tai teikia visai malonius pojūčius. O kiek jau metų taip neslampinėjau! Ant miesto nusileido naktis ir nors kvartalas buvo ne iš turtingųjų, tačiau jaukus ir ramus. Smuklių nebuvo anei vienos. Supratau, kad čia gyvena kapeksitai, naujai imperijoje išplitusi religinė bendruomenė pasižyminti ypatingai griežtomis moralės normomis. Tiesą pasakius, kurį laiką domėjausi Gajaus Capaexuso mokymu ir tenka pripažinti, kad pati imperija išpopuliarino šį niekuo neypatingą judėjimą padarydama jos pradininką kankiniu. Tai įvyko prieš gerus du šimtus metų, o dabar laikai gerokai pasikeitė. Pasikeitė ir imperijos požiūris į buvusius eretikus. Imperatoriaus gvardijos karininkų dauguma dabar jau buvo kapeksitai. Pats Diogeras rodo jiems savo palankumą. Tik dabar man šovė į galvą mintis, kad kaip tik sustiprinti štai šią kapeksitų bendruomenę ir buvo atvykęs Imperijos vietininkas. Na, žinoma! Gildija dėl tų kapeksitų ir praranda savo pozicijas! Tikėjimo fanatikams mokslas nereikalingas.
Kvartale, kuriame gyvena tokios gilios moralės žmonės pagaliau ir aš pajutau kažką panašaus į saugumo jausmą. Atsisėdęs ant grindinio ir nugara atsirėmęs į sieną ilgai žiūrėjau į aukštą žvaigždėtą dangų. Kelis kartus krito žvaigždės, o aš mėgavausi begalybės dvelksmu. Nakčiai įsigalėjus tyliai prasivėrė namo durys ir pro jas dar tyliau išėjo senyvas vyras ilga pilka mantija. Jis pritūpė šalia manęs įdėmiai pažvelgė į akis ir tarė dėdamas kaulėtą ranką ant peties:
- Eime vidun, sūnau. Lauke darosi šalta.
Pajutau, kaip senai manimi niekas nesirūpino, todėl paprastų žodžių poveikis buvo toks stiprus, kad mano širdį suspaudė į patį mažiausią pasaulyje gumulėlį. Tik paskutinių jėgų dėka nurijau besikaupiančias ašaras. Kaulėta ranka švelniai krestelėjo petį, o vyras, pakartojęs "eime" atsistojo ir įėjo pro duris, palikdamas jas praviras.
Viduje buvo vėsu ir skurdu ir todėl nelabai jauku. Vyras pakabino žibintą virš apskrito stalo ir, įbedęs į mane skvarbų žvilgsnį, atsisėdo. Tik dabar jau jo žvilgsnis buvo visai kitoks. Mane taip sujaudinusio gailestingumo neliko nė lašo. Gerokai sutrikau, nes dabar rūstus žvilgsnis lyg sakė man, kad aš čia - svetimas. Bet, po paraliais, jis gi pats mane čia pasikvietė! Ko jis iš manęs nori?
- Labas vakaras, pone. - pabandžiau nutraukti nejaukią tylą. Vyras tik linktelėjo, o viskas liko kaip buvę.
- Čia, kaip suprantu, gyvena kapeksitai. Tiesa, pone? Jūs vienas iš jų? Jūsų gatvė tokia rami ir tvarkinga. - Dabar vyras net nelinktelėjo. Keista, tačiau pasijutau taip, lyg ne jam, mane pasivadinusiam vidun, kažko reikėjo, o būtent aš turiu pasakyti kažką. Ir jis laukė. O aš turiu susiprasti. Kokia nesąmonė, gal jie taip verbuoja naujokus. Ko gi jis nori?
- Pone, ko jūs norite iš manęs? - ištariau balsu. Ir tai, pagaliau, sužadino bent jau nuostabą.
- Daug kas ateina čia. Vejami, siekdami kažko, atsitiktinai. Bet tu nepanašu nė į vieną iš jų. Tave atvedė Jis? - paklausė pirštu besdamas tiesiai man į krūtinę, paliesdamas ir būtybę, su kuria jau suspėjau apsiprasti.
- Jūs kalbate apie.. Jį?.. Žinote kas jis?
- Ha! Ir TU klausi MANĘS? O kaip gi, gerbiamasis leisk paklaust, bendrauji su juo nežinodamas kas jis toks? Aš žinau! Bet pasakyk, kaip jis prie tavęs prisiplakė ir iš kur gavai Paskutiniąją Maldą?
- Man nereikia mįslių, šventas žmogau. Kas jis toks?
- Kodėl aš turiu tau kažką sakyti. Tu svetimas čia, stebėtojau. Tai ką pamatysi tu, pamatys ir jis, o per jį sužinos ir Visagaliai. Mes netrokštame pasauliui daugiau kančių nei jis jau turi. Todėl sakau tau, stebėtojau, - mums ne pakeliui. Skaičiuok toliau pasaulio nuodėmes, mes gi pasaulį gelbėsim ir lengvinsim jo dalį net tada, kai atsigręš Galingiausiasis savo Rūstybės Veidą.
Nors šventikas ir kreipėsi į demoną, tačiau kažkuria dalimi užgavo ir mane. Kaip ten jis pavadino mane? Stebėtoju? Ir tose užuominose aš privalau susigaudyti? Netardamas nė žodžio pasukau durų link. Prieš atidarydamas jas mečiau žvilgsnį į šventiką. Jis jau nebeatrodė rūstus, greičiau sugniuždytas, ir tas vaizdas įkvėpė man ryžto. Na jau ne, aš privalau sužinoti daugiau! Ką jis turėjo galvoje taip į mane kreipdamasis? Tušti fanatiko svaičiojimai? Neatrodo. O ir apie demoną jis tikrai kažką žino.
- Aš neišeisiu iš čia, kol man visko nepaaiškinsi.
- Tu dar su juo nesusiliejai, todėl ir nieko nesupranti. Keliauk.
- Tu teisus - jis man tai jau siūlė, o aš atsisakiau. Nenoriu to daryti, kol visko neišsiaiškinsiu. Aš suprantu tik tiek, kad jame slypi kažkokia jėga.
Senis lyg negirdėdamas mano žodžių vis mane apžiūrinėjo. Pakraipęs galva apibendrino:
- Neatrodai kaip nusidėjėlis. Sakyk, kokiu būdu pas tave atsidūrė Paskutinioji Malda?
- Matai, aš - mokslininkas, o manuskriptas, kurį jūs, ko gero, vadinate malda...
- Aaa! Mokslo žmogus! Tai štai kur didžiausia mūsų laikų nuodėmė pasislėpusi... Moksle, kuris griauna tikėjimo pagrindus. Erezijų ir bedieviškumo irštvoje. Dabar viskas aiškėja.
- Šventike, aš gerbiu tavo įsitikinimus ir tavo tikėjimą. Norėčiau bent mažumėlės to sulaukti ir iš tavęs. Tačiau, jei mano draugija tau tokia nepriimtina, aš galiu išeiti. Bet leisk priminti tau, ko vertas namų šeimininko dosnumas iš pradžių parsivadinusio svečią ir po akimirkos išprašančio jį laukan.
Senis netikėtai abiem bankom vožė per stalą ir atsistojo.
- Ką gi, atleisk man mano neišsiauklėjimą, - sušvokštė pro sukąstus dantis, - bet tu privalai įsidėti į savo tuščiagarbę makaulę vieną vienintelį dalyką. Tu pats iššaukei Viešpaties pasiuntinį, skaičiuojantį pasaulio nuodėmes. O dabar per vėlu slapstytis krūmuose ir laukti kol susirinks, - čia jis piktai nusimaivė, - "pakankamai faktų, kad galima būtų priimti sprendimą". Lauk nelaukęs, mokslo žiurke, bet stebėtojas jau stebi ir keliauja ten kur nuodėmių tirščiausia. Ir nesvarbu, ar tu susiliejęs su juo ar ne! Nesvarbu net gi nori tu to ar ne! Negi nė trupučio nepasikeitė tavo gyvenimas po to kai iššaukei jį? Jis - viską matanti akis, o tu - gidas, demonstruojantis nuodėmių pasaulio garsenybes. Neapgaudinėk savęs visokiomis laisvos valios teorijomis. Tu jos jau netekai. Ar susiliejęs ar ne, tu eini ten kur JIS nori, ne tu! Svetingumas liko nepažeistas. Aš pasikviečiau vidun žmogų, o pasirodo jis - Stebėtojas. O su Stebėtoju man nėra apie ką šnekėti. Dink iš mano namų!
- Seni, aš išeinu. Bet pagalvok gerai, kaip pasikeis pasaulis be tavęs, pas kurį buvau atėjęs pagalbos. Sakai, nori pasauliui padėti? O aš sakau, kad tavo noras veidmainystė! Įsidėmėk mano žodžius ir prisimink juos amžinose savo kančiose. "Aš atėjau pas tave, o tu manęs nepriglaudei. Aš buvau alkanas, o tu nepamaitinai. Aš troškau, o tu nepagirdei. Dabar kaltink tik save!" - Tai sakydamas išėjau negailėdamas pastangų vožtelėti durimis.
Negalėčiau pasakyti, kad nesistebėjau savimi. Kapeksitų šventraštį aš buvau skaitęs, ir žinojau prasmę to, ką sakiau, bet tai buvo svetima mano prigimčiai. Niekada iki šiol nebuvo kilęs noras taip maivytis, apsimetinėti ir švaistytis prakeiksmais. Trankyti durimis taip pat nebuvau pratęs. Nužingsniavau prie upės, kur tikėjausi, kad vėsus nakties oras atšaldys mano karščiuojantį protą. Pyktis vis dar virė ir tik eidamas krantine supratau, kad šventikas, ko gero, buvo teisus sakydamas, kad nebeturiu laisvos valios. Ar tikrai neturiu? Tai kodėl tie žodžiai dar vis degina krūtinę? Vis dar graužia sąžinė? Tai kodėl išsigandęs senio veidas vis dar stovi prieš mano akis priekaištaudamas?
"Na, ir ką apie visa tai manai?" - vėl be balso paklausė demonas-stebėtojas.
- Ką gi dabar bent jau žinau tikslesnį tavo vardą! - Aš nesivaržiau kalbėti balsu - naktis gi, po galais, pamišėlių metas.
"Stebėtojas? ... Hmm ... Tai iš dalies atitinka tikrovę... Taip tai iš tikro tiksliau nei šiaip demonas."
- Ir ką aš su tavim dabar turiu daryti? Tas senis sakė, kad per šią dieną būtent tu sušikai visą mano gyvenimą.
- Reikia atpirkėjo? Turiu vieną pusvelčiui. - net krūptelėjau, nes dabar jau daug realesnis balsas nuskambėjo visai už nugaros.
Atsisukęs pamačiau žemos figūros siluetą, megzta kepurė dengė šviesius plaukus, o aukštos apsiausto apykaklės - pusę veido. Žmogelis neįtikėtinu greičiu užsliuogė ant žibinto visai šalia manęs ir dabar pamačiau veidą. Tai buvo vaikas, gatvės paauglys, tačiau dėl to baimė prieš jį nė neketino manęs apleisti. Ačiū Dievui, vaikigalis neturėjo piktų kėslų. Tik šnypštelėjo tiesiai į veidą.
- Ko čia bastais dykas. Visi tavęs ieško. Gildija išsirengė medžioklėn. Pasisekė, kad pamačiau tave aš. Staigiai dumi namo. Ir iš namų niekur neini, supratai? Perduok linkėjimus Elorikui. Nuo Driežo, seno bičiulio. - Ir nušokęs nuo žibinto dingo šešėlyje.
- Ei! Palauk, kur dingai! - bandžiau sustabdyti. Iš tamsos, visai kitoje pusėje nei tikėjausi, pasigirdo "ša!" ir viskas galutinai nurimo, bet tyla dabar prisipildė kažkokios nepaaiškinamos grėsmės.
Lengva pasakyti "namo". Kad kas dar pasakytų, kurioje pusėje tie "namai". Tik dabar susivokiau, kaip savo miesto nepažįstu. Gimęs, užaugęs, bet gatvių visai nežinau. Ką ten Elorikas sakė? Taverna "Elfo balandis", kažkur netoli pirklių gatvės. Ar pasiuntinių? Reikia eiti pro turgų, bet naktį šalia turgaus geriau nesirodyti. Velnias, ką dabar daryti? Taip beslankiodamas pirmyn-atgal praleidau gerą pusvalandį, kol sumojau pabandyt atsekti kelią, kuriuo čia patekau. Iki kapeksitų nusigavau visai lengvai, bet štai dabar kur eit, visai nežinojau. Va ir vėl šventiko namas... Žvilgtelėjau pro langą - senis, apsivertęs visu kalnu įvairiausių knygų, kažko jose ieškojo. Kilo nepaaiškinamas noras pabelst ir paklausti kelio. Net juokas suėmė nuo tokios chuliganiškos minties. Senis išsižiotų - iš pradžių svaidosi prakeiksmais ir duris tranko, paskui nepraėjus nė porai valandų klausia: "ar negalėtum pasakyti kurioj pusėj "Elfo balandis". Leidau kojoms pačioms mane nešti, kol pagaliau pastebėjau pažįstamas gatveles. Štai ir smuklė, Spaikros namas. Pagaliau.
Pabeldžiau, bet niekas man neatsakė. Man net nepatogu pasidarė - bastausi čia naktyje, kitiems tik rūpesčius keliu ir dar mat reikia, kad duris paryčiais atidarinėtų. Stumtelėjau - nerakintos durys parsivėrė be jokio pasipriešinimo.
- Roneras Teanijus? - užbosijo kažkas visai šalia už nugaros. Tai buvo taip netikėta, kad ne juokais išsigandau.
- Tt... taip. Aš. - Tariau atsisukdamas. Visai šalia stovėjo visa galva aukštesnis barzdyla su miesto sargybinio raiščiais ant rankų. Dar po du iš skirtingų gatvės pusių artinosi padėję rankas ant gladiusų rankenų. Niekada neteko matyti kaip suimami nusikaltėliai, tačiau toks sargybos elgesys negalėjo reikšti nieko kita. "Gal ne manęs" - šmėstelėjo galvoje nedidelė viltis, kurios įkvėptas pabandžiau būti kuo malonesnis:
- Kuo galiu padėti?
Kažkur dešinėje pasigirdo prunkštelėjimas. Mane užkalbinusio sargybinio veidas ištyso.
- Borikai, tas pydaras sako, kad nesupranta kas čia prie ko. - Subliovė atsisukęs į saviškius ir, sulaukęs pritariančio kikenimo, atsisukdamas kabliu lupo į pačius paširdžius. Paskutinį kartą mušiausi gal vaikystėje, todėl visiškai nesupratau, kas čia atsitiko, tik pasirodė, kad pilve driokstelėjo ugnies kamuolys. Nuo smūgio užėmė kvapą, aptemo akys, o burnoje pajutau tulžies kartumą. Turbūt smūgis šiek tiek kilstelėjo nuo žemės, griūdamas įskridau vidun ir susirietęs likau drybsoti ant grindų neatgaudamas kvapo. Tuo tarpu prisiartino likę sargybiniai.
- Ė, Atrikai, pasižiūrėk. Jis gi tave apvėmė. - Čia visa kompanija sprogo kvatojimais.
- Ach tu smarve subinės! - pasigirdo vienas įtūžęs balsas. Dabar jau supykęs Atrikas vanojo kaustytu batu į kairę šlaunį. Nuo spyrio į plaučius pateko šiek tiek oro, bet kojos nebejutau visiškai, o namo prieangis prisipildė tokiais ryškiais ratilais, kokiu nesu regėjęs net apsinuodijęs stipriais toksinais. Toliau sekė serija smūgių į įvairias kūno vietas, bet aš tai jau suvokiau kaip vieną vientisą skausmą.
- Šikniau, baik maivytis. Tu suimamas. Jei bėgsi - pritrėkšiu. - išgirdau prieš prarasdamas sąmonę.

***************************

Šiltoje prieblandoje buvo labai ramu. Tyloje kažkur visai netoli girdėjosi prislopinti balsai. Bebusdamas ėmiau prisiminti viską iš lėto, lyg tingėdamas, lyg bijodamas prisiminti kažką baisaus. Mane stipriai mušė. Kodėl? Suėmė? Po velnių, va ir prisiminiau tai ko bijojau. Aš suimtas. Spontaniškam norui pašokti ir ką nors daryti sutrukdė viso kūno skaudėjimas.
- Ša, jis pabudo. - Į mano dejones atsiliepė Spaikros balsas. Pasigirdo nedarnūs žingsniai ir sunkus metalinis skimbčiojimas.
- Ką, paukšteli, nešvelnūs buvo tavo gaudytojai. Padėkok savo draugui. - Su šiais žodžiais iš tamsos išniro tikros pabaisos fizionomija. - Cho-cho, na nesibaugink gi taip. Spaikra, jei nepažinai. Neblogai mane papuošė, ką? Gyvatės... Nekalbėk, dar vėl nusmigsi. Geriau klausyk... Žinok, kad Elorikui daug blogiau nei mums abiems kartu paėmus. Butų visai nukraujavęs. Gerai, kad voratinklių čia daug, tai užlopiau truputį. Net pati nesuprantu kodėl. Jis, kvailys, pats kaltas... Kai išdūmei, po kiek laiko pasirodė patrulis. Atrodė, lyg eilinis patikrinimas, pasiuntinių gatvėje tai dažnai būna. Pasakiau, aš - šeimininkė. Prireikė namą apžiūrėti. Gerai - prašom. Įpyliau slyvinės, viskas kaip visada. O anie sugalvojo viršun užlipt, nors niekada nelipdavo. Čia man ir kilo įtarimas. Gerai, užlipom mes į tą antrą aukštą. O čia staiga Elorikas, kaip koks idiotas, nesusikumėkino visokias ten tavo kolbas po lovom sukišt. Ir kad pasileis rėkti, kardu mojuoti. Tiek to, du paklojo, bet trečias ėmė švilpt, tai greitai čia subėgo pusė miesto sargybos. Nu, ir atvanojo jį nuo dūšios. Ir mane į kompaniją kad vienam liūdna nebūtų. Tik va, Eloriko tie kumeliai nesugalvojo kitaip panaudot...
Kurį laiką girdėjosi tik gilus kvėpavimas.
- Ronerai, rimtai mes čia įkliuvom, a? - pasigirdo sunkus Eloriko balsas.
- Patylėk, durniau. - Spaikra nė negalvojo rodyti jam švelnumo.
- Pats kaltas. - pabandžiau įkąst, bet ištariau tai taip tyliai, kad net suabejojau ar Spaikra išgirdo. Tiek to. Kažin kur tas Stebėtojas? Bet šitos minties išvystyt nesuspėjau, nes pajutau, kaip buvusi ant krūtinės dėmė, kurią iš pradžių palaikiau krauju, ima gertis, skverbtis į kūno audinius. Panižo taip stipriai, kad tik jėgų stygius neleido pasikasyti. O kokia tai kančia! Niežti, o rankos nepakeli!
- Spaikra. - neištvėriau.
- Mmm?
- Gal gali man pakasyt?
- Hm, kur?
- Krūtinę, viršuje. Ir kairį petį.
Spaikra prasegė marškinius ir užuot kasiusi, nieko nedarė.
- Kas yra? Labai niežti.
- Eee... Su tavim, Ronerai, kažkas negerai.
- Kas... yra?.. Pakasyk... geriau... - pradėjau just kaip jėgos mane apleidžia. Gal tai ir geriau...
- Kad niežti tai gerai... Bet, kad taip...
Tamsa...

*******************

Dabar pažadino pažįstami balsai. Elorikas ir Spaikra kalbėjosi. Kūną lyg blogai išsimiegojus kaustė lengvas tingulys. Nepaisant slogaus oro, kvėpuoti nebuvo sunku. Gulėjau patogiai, nieko neskaudėjo, o aš viską prisiminęs bijojau ir pasijudinti. Po kiek laiko, nuo ilgo buvimo vienoje padėtyje įsiskaudėjo šonas ir aš pabandžiau labai atsargiai pasijudinti. Mano milžiniškam nustebimui neskaudėjo visiškai nieko, išskyrus nugalėtą šoną.
- A. Vėl atsigavai. - reziumavo Spaikra.
- Spaikra, ar galėtum mane šiek tiek apžiūrėti?
- Eik jau. Tu ir taip puikiai atrodai. Ko reikėjo čia dabar nusmigt nesuprantu…
- Man jau geriau. - pasakiau bemėgindamas atsikelti. - O, man visai gerai! Elorikai, bičiuli, man atrodo tas demonas nors vieną kartą rimtai pagelbėjo.
- Ronerai! Iš proto išsikraustei! - Sušvokštė Spaikra. - Koks dar demonas? Mes jau ir taip būsim apkaltinti raganavimu!
Elorikas buvo kitos nuomonės:
- Tai ko lauki! Manai, labai gerai jaučiuosi?
- Patylėk, asile! Užteks čia vieno stebuklingo pagijimo, kad visi suliepsnotumėm.
- O tau, boba, neatrodo, kad per daug sau leidi? Višta esi ir nesusigaudai! Roneras gi alchemikas, apotiekorius. Koks čia raganavimas? Čia visi tie puspročiai dar atsiims, ar ne, Ronerai?
- O ką aš žinau! - Tik dabar geriau apsidairiau, kur mus patupdė. - Aš net nesuprantu, ko jie mus suėmė. Įtariu, kad jie patys nežino.
Tačiau Spaikra jau įsižeidė:
- O ką tu pats pusproti galvoji? Manai, alchemikai kaip kerėtojai iš kaimiečių pasakėlių - mostels lazda ir visi priešai į varles? Reikėjo anksčiau galvoti, kai tuos sargybinius užsipuolei. Gal net pasodinę nebūtų. O dabar jau tikrai nežinau, kas mūsų laukia…
Aš tuo tarpu be jokių skausmų ir suvaržymų pakilau nuo savo gulto ir patraukiau prie Eloriko. Stebėtojo šalia nebuvo, bet žinojau, ką reikia daryti. Priėjęs padėjau rankas prie žaizdos kairiajame petyje. Spaikra išsižiojo. Labai panižo delną o ir Eloriko veidas persimainė:
- Niežti, Ronerai. Ką ten darai?
- Viskas gerai, man irgi niežėjo.
Spaikra bandė prieštarauti:
- Baik, Ronerai. Nepagydyk jo  iki galo. Tik truputį. Mes rimtai prapulsime.
Kai atitraukiau delną žaizda buvo užsitraukusi.
- Dabar šoną.
Aš praskėčiau marškinius. Spaikra tik mostelėjo rankomis, ir tylomis stebėjo kaip gyja Elorikas. Mes taip pat tylėjome. Užlopius paskutines žaizdas abu ligoniai atrodė kuo puikiausiai, bet Spaikra tapo visiškai sugniuždyta. Ilgainiui slogi tyla darėsi vis sunkesnė. Pradėjau aš:
- Ko tu taip bijai?
Spaikra tik sumurmėjo po nosimi:
- Dabar jau nebesvarbu… Koks skirtumas…
Elorikas irgi kažko užsiraukė:
- Lengva jai postringauti, kai visi šonkauliai sveiki.
- Kaip glušas buvai - tokiu ir likai. Toliau savo šonkaulių ir neįžiūri! Ir tu, Ronerai, neblogesnis! Lesk dabar paklaust tavęs - kas toliau bus?! Ko toliau tikėtis?! Gal iškilmingų pietų pas patį burgmistrą tokio stebuklingo pagijimo proga?!
- Spaikra. Palauk. - pamėginau ją raminti. - Čia kažkas ne taip. Pagydžiau save, Eloriką. Kas čia tokio - aš juk medikas, vaistininkas ir alchemikas…
- Tu - tai tu. Bet pasakyk tai valdžiai, kai tave ant laužo laipins. Jiems tai judu ne tu busi pagydęs, o kaip tik - aš! Jiems to tik ir tereikėjo! Prilupt judu ir patupdyt vienoj vietoj su manimi, kad iškart imčiau jūsų žaizdas lopyt!
- Pala, pala. Spaikra, visų pirma reikia išsiaiškinti, ko mes čia uždaryti. Mano giliu įsitikinimu, tai kažkokia klaida. Tiesa, Elorikas pasišakojo, bet jis … eee … “gynė nuosavybę”. Ar kaip ten…
- Skubu pridurti, Ronerai, kad tamsta apmaudžiai klystate. - Spaikra kandžiai nusimaivė. - Būtų jie su visais terliojęsi dėl kažkokios apmaudžios klaidelės? Butu atspardę subines ir paleidę. Nepergyvenk, turėjau ir tokią patirtį. Bet ne. Dabar jau viskas kitaip. Dabar mes sėdim jau kokia trečia para cypėje be jokios žinios. Ir ne šiaip sau kur kaliuzėj, o pilies požemy. Su turto konfiskavimu. O tame tavo turte, mėdike-šmėdike, kas voliojosi? Knygos visokios apie kerus ir magijas. Sargybiniai - asilai. Jie pasidalins kokį varioką ir bus patenkinti. O knygos keliaus aukščiau. Ten kur supranta jų vertę. O ten ir kyla klausimai. O kaip jos atsidūrė pasiuntinio namuose? Tuose pačiuose, kuriose, kaip įtariama, apsistojusi ir viena Toldino raganų, kurios kaltei įrodyti trūksta įkalčių. Knygos, kurios iš tavo pačio namų, Ronerai, buvo ne pačiu mandagiausiu būdu išgabentos. Tu, išminčiau, dabar išaiškink, ką tai reikšt galėtų? Klaidą!?
Spaikra staiga nutilo ir sukluso. Toli pasigirdo žingsniai, kaustytų durų girgždesys. Žingsniai artėjo. Čia visą laiką buvo tylu, todėl šių žingsnių savininkas aiškiai ėjo pas mus. Širdis daužėsi kaip patrakusi ir vis stiprėjantys smūgiai ėmė trukdyti įsiklausyti kas dedasi anapus durų. Elorikas taip pat aiškiai sunerimo. Spaikra tvardėsi ir tik šnipštelėjo: “jie trise”. Žingsniai sustojo visai šalia. Pasigirdo rakinamų durų girgždesys ir pro vis platėjantį durų plyšį ėmė skverbtis deglų šviesa. Labai keista, bet mano bičiuliai iškart markstydamiesi užsidengė akis, o manęs šviesa visai nežeidė. Supratau, kad dabar jau teks apsiprasti su kitokia savo organizmo būsena, kad ir kas ten jame lindėtų. O kas gi daugiau belieka…
Atėjo du sargybiniai ir kažkoks nedidukas pilvūzas. Storulis įdėmiai apžiūrėjo mus ir nustebęs atsisuko į savo palydovus:
- Tai ko čia dabar mane atitempėt? Kuris iš jų, jūsų nuomone, ant kojų nesilaiko? Kurį iš jų gydyt įsakysit?! Vos tik metus į juos akį aišku pasidaro, kad ta šliundra prasčiausiai atrodo. - Čia nėra kas veikti, einam. - pabaigė savo vizitą pilvūzas.
Trijulė išėjo. Mano kameros draugai tapo panašūs į aklus naujagimius šunyčius.
- Velnias. Nieko vėl nebematysim. - Apibendrino savo padėtį Elorikas.
Su manim ėmė dėtis keisti dalykai. Pastebėjau savyje savybes, kurių niekada neturėjau. Lyg už šio reiškinio glūdėtų kažkas anapus suvokimo ribos. Prieš kokias tris dienas ypatingas žmogiškųjų galių pasireiškimo galimybes būčiau tą pačią akimirką puolęs visapusiškai tyrinėti. Tačiau dabar tai nebuvo vien tik sugebėjimas akimirksniu gydyti žaizdas ar minčių skaitymas. Ne. Jutau, kad šitos savybės tebuvo tik blyškus atspindys kažkokio daug stambesnio ir svarbesnio reiškinio. Sunku perteikti tą jausmą. Mes visi žinome, kad kiek belukštentumėme visas mūsų užsidedamas kaukes, visada pasieksime momentą, kai galėsime pasakyti - “štai čia, šioje vietoje, - aš esu aš”. Iš žmogaus atėmus viską ką tik įmanoma vieno dalyko atimti niekada nesugebėsime. Tai jo paties, jo supratimo, kad jis yra vienintelis dalykas kuris visada bus su juo pačiu. Tačiau nuo šito momento aš pradėjau suvokti, kad ir už nedalomos žmogiškosios ląstelės glūdi Kažkas. Lyg kūrenant laužą ant bedugnės pakraščio debesuotą naktį be žvaigždžių. Laužas apšviečia tik ribotą ratą erdvės, tave patį. Tai esame mes ir mūsų pažintas pasaulis. Tačiau, ties bedugnės praraja apšviestoji dalis baigiasi ir tu jauti begalinę erdvę visomis kryptimis anapus. Tamsa ją visiškai uždengia. Kiek beneštum deglus nuo savo laužo begalinė erdvė ir tamsa vis tiek lieka nepakitusios. Tos erdvės tu visiškai negali pažinti. Štai iš tos begalinės erdvės pas mane ir liejosi visos tos galios.
- Ronerai. Ronerai. - pažadino iš susimąstymo Eloriko balsas. - Spaikra nuėjo miegoti. Norėjau su tavim šnektelėti.
- Na?
- Ką ruošiesi daryt?
- Kol kas nežinau, o ką?
- Tu turbūt supratai, kad su Spaikra mums prasti popieriai bus.
- Na ir?
- O ką aš žinau… Žinau tik viena - kad nelabai trokštu kartu su ja parungtyniauti, iš kurio mūsų geresnis kepsnys gausis. O jei paliksim viską pasroviui plaukti, laužo tikrai neišvengsim. Reikia apsispęsti, Ronerai. Supranti?
- O ką tu siūlai? Meluot, kad jos nepažįstam?
- Kodėl iškart - meluot? Nemeluot. Pasakysim, kad tave jėga privertė pas Toldinistus dirbti, kad šantažavo ar kaip kitaip. Galų gale tame yra dalis tiesos…
- Drebi dėl savo kailio, Elorikai? Labai laiku. Tai ko nedrebėjai, leisk paklaust, kai lindai pas kažkokią Nakties Motiną? Kur gi ji? Kur tie tavo ilgarankiai Toldinai dabar? Ko jie neateina…
Aš užsikirtau, nes mane staiga persmelkė kažkoks gilus ir Eloriko esybės suvokimas. Per vieną akimirką aš supratau tiek daug šio vyro motyvų ir jie man priminė laikus, kurie atrodė jau niekada nebegali sugrįžti. Kada visi mes tikime didžiais ir kilniais idealais. Tokiais, kurių nusprendžiame siekti visą savo gyvenimą. Tokius, kuriuos kasdienybei apnešus dulkėmis tik nujaučiame egzistuojant, bet bijome sujudinti. Kad neatsistotų jie vėl visu savo spindesiu, kaip kadaise. Bet dabar jau kaip sąžinės priekaištas.
- Atleisk, Elorikai… Kaip klydau tave vertindamas. Jau senai teko sutikti žmogų, ką nors tau darytų ne vien dėl išskaičiavimo. Bičiuli mano mielas, aš jau ir pats buvau pamiršęs, kas tai yra nuoširdi draugystė.
Elorikas buvo besusiraukiąs, bet dabar matėsi, kad jį nustebinau:
- Ką čia dabar sapaliot pradėjai? Aš klausiu ką mes dabar darysim?
- Nebijok, Elorikai, aš tave ištrauksiu iš čia… Kad ir ko tai man nekainuotų.

**********

Šitoje skylėje laikas stovėjo. Net iš atnešamo maisto negalima būdavo spręsti diena ar naktis dabar yra, nes jis buvo nešamas beveik vienodais intervalais. Eidavome miegoti kada panorėję. Keldavomės, kai nuo gultų įskausdavo šonai ir tas laiko neapibrėžtumas mums sukeldavo daugybę ginčų. Tai buvo, kone labiausiai nagrinėjama mūsų tema. Mes su Eloriku apžėlėme ir smirdėjome. Mes net neturėjome galimybės pasijusti kitokie.
Toks ilgas buvimas vientisoje tamsoje laiko ir erdvės prasme leido mums susipažint artimiau. Tiksliau butų pasakius - pažinti Spaikros gyvenimą. Aš niekada nesuprasdavau tų taip vadinamų nusikaltėlių, vagių, plėšikų, o be jų ir prostitučių, sukčių, kontrabandininkų bei ubagų, kurie kaip tai nebūtų keista buvo vieni iš aktyviausių ir gausiausių Toldino brolijos narių. Aš pasibaisėjau nuo minties, kiek slaptų narių turi ši baisi organizacija, kokia nesunaikinama ji jaučiasi korumpuotos valdžios dėka. Spaikros dėka prieš mane atsivėrė visiškai kitas, šiurpus ir negailestingas pasaulis apie kurį neturėjau nė menkiausio supratimo. Ir kuo labiau jos klausiau tuo apmaudžiai sau prisipažindavau, kad su dideliu džiaugsmu apie jį tokį norėčiau ir toliau nieko nežinoti. Vis tik jausmas, kad apie Toldinus nenoriu nieko žinoti kilo ne dėl baimės, o dėl kažkokio nepaaiškinamo pojūčio, kad kažkas tyliai ir nepastebimai viską seka ir įsimena. Kažkas, ko visa matanti akis niekada manęs nebepaleis iš savo akiračio. Kažkas, glūdintis manyje ir nuo manęs nepriklausantis. Atrodė, ne aš, o jis traukė už liežuvio Spaikrą viskas tas baisybes pasakoti taip smulkiai. Tačiau, nepaisant viso to, aš niekada negalėsiu prisiekti, kad visa tai buvo daroma be mano valios ir noro. Mane dėl to pradėjo imti nerimas. Ar netampu tik įrankiu to ką vadinu Stebėtoju.
Po kažkiek laiko mes vėl sulaukėme svečių. Atėjo kažkoks vyras su septynių sargybinių apsauga. Jo kalba buvo trumpa:
- Jūs būsit pakarti kitą savaitę Imperatoriaus dienos proga.
Ir jau buvo beišeinąs. Kol Spaikra su Eloriku markstėsi nuo deglo šviesos aš greitai prišokau prie beužsiveriančių durų ir sušvokščiau jam į veidą:
- Aš žinau kaip išgydyti vietininką. Pakorę mus tokios galimy …
Čia aš praradau sąmonę, nes vienas sargybinis užsimojęs tvojo į man tarpuakį trumpo kalavijo rankena.

********************

Švietė saulė. Aš laksčiau milžiniškoje pievoje be gėlių ir labai trumpa žolyte. Tos pievos plotai buvo tokie beribiai, kad atrodė aš kiek nebėgčiau visą laiką lieku vienoje vietoje. Man pabodo kažkur skubėti. Sustojau. Staiga pajutau, kad mano kojos ima grimzti į žolę. Staiga sutemo. Pabandžiau ištraukti vieną koją, bet žolė tapo kažkokia lipnia mase ir nepaleido jos. Pradėjau dar labiau smegti. Apėmė panika. Ką dabar daryt?!
- Pagaliau jį apčiuopiau. - Sugriaudėjo balsas iš gelmių.
- Taip jau turiu. - tas pats balsas.
- Ne nepriima.
- Gerai.
- Neišeina. Kas čia toks?! Kaip keista…
Visą tą laiką kalbėjo vienas ir tas pats balsas. Atrodė, kad jis kalbasi su kažkuo kitu, tik jo nesigirdi.
- Gerai pamėginkim…
Žolė įgavo melsvą atspalvį.
- Tikrai. Aš tokio niekada nesu matęs! - įsijungė kitas balsas.
Žolė ėmė sparčiai melsvėti. Ir kuo mėlynesnė ji darėsi tuo labiau aš grimzdau. Pieva pavirto į jūra. Aš panėriau, iškilau į paviršių vėl panėriau. Ei! Jūs! Aš nemoku plaukti!
- O keisčiausia, kad jis - žmogus.
- Ir neapsėstas.
- Hm, ne visai. Man jis primena žinai ką? Tokį vieną elementalą iš tarpsluoksnių. Nu bet ne. Jis vis tiek - žmogus.
- Jis kažko turi iš Pirmykštės Materijos. Materia Prima, Mula Prakriti. Tau taip neatrodo?
- Nu aš tai tikrai šito nežinau. Tai tavo sritis.
Ką jie čia tauška?! Kas per nesąmonės! Aš skęstu! Aš pavargau. O jie savo pašnekesio niekaip nenutraukia. Pasidaviau. Ėmiau skęsti. Tačiau to lengvo skęstančiojo mieguistumo vis nebuvo. Štai čia aš ir susivokiau, kad esu sapne. Reikia kuo greičiau pabusti!
- Ei! Ką ten išdarinėji! Kur jis?
Apėmė tamsa ir sferinis balsų gaudesys ėmė darytis kur kas konkretesnis. Paskutinis dalykas ką išgirdau buvo:
- Viskas. Jis bunda…
Dabar beliko tik atmerkti akis. Bet vis kažko delsiau. Reikia susikaupt. Kur gi aš esu?  Ką man daryti?..
- Kelkis, Ronerai, gi visi žinom, kad nemiegi…
Nebebuvo kur dingti. Atsimerkiau. Ko gero aš Gildijoje. Mane buvo apstoję kokių penkių žmonių grupelė. Negalėjau aiškiai pasakyti, kurie iš jų magai, o kurie padėjėjai. Patalpa nebuvo erdvi, bet šviesios sienos neslėgė,  o pro langą matėsi tik gilus mėlynas dangus. O, Aukščiausiasis, kiek gi laiko aš nebuvau matęs dangaus! Šitas vaizdas mane taip patraukė, kad aš impulsyviai pašokau nuo gulto. Visi nuo manęs atšlijo lyg nuo kokio monstro, trys ištiesė rankas ir pajutau, kaip dešinį petį ima krėsti traukuliai. Bet tai greitai baigėsi, o visas penketas sustojo ratu ir ėmė tverti kažkokį burtą. Man pasidarė nejauku:
- Sustokit! Aš nesipriešinsiu!
Beatsirandantis burtas ištirpo ore.
- Lipk ant altoriaus. - liepė jaunas vyras, skusta galva.
Vienintelis “baldas”, ant kurio gulėjau pasirodo ir buvo altorius. Hm, gerai, teks lipt, jei nenori, kad tavo galvą ištaškytų koks penkių magu fajerbolas. Tuo tarpu visas penketas apstojo mane ir ėmė skvarbyti žvilgsniais. Mėlynai apsirengęs magas nutraukė tylą:
- Kas tu toks?
- Roneras Teani…
- Tai mes ir taip žinome, sakyk kas IŠ TIKRŲJŲ tu esi?! - nutraukė tas pats skustas jaunuolis.
- Eeee… Alchemikas… - pamėginau. Gal tai jiems bus tinkamas atsakymas.
- Ha! Alchemikas! Nemanyk, kad gali mulkint mus kaip kaimiečius turguje. Tai sakyk, ką tada su savo ta chemija pasidarei?! Mes matėme, tu nesi vien žmogus. Mes tai aiškiai matėm. Lieka išsiaiškint, kas tu toks. Va ko mes klausiam! - jaunuoliui aiškiai trūko santūrumo.
- Tuomet suprantu, kad jus domina mano išradimai?
- Neapsimetinėk durniumi, o tai išplausim smegenis ir taip viską sužinosim. Be tavo pagalbos.
- Niekas čia ir neapsimetinėja! Patys pakišot man ta prakeiktą manuskriptą, o dabar naršote po mano protą. Paleiskit mane! Kas jūs tokie, kad su manimi elgtumėtės kaip su bandymų gyvūnėliais?! Aš pats esu mokslininkas! - ėmiau savimi stebėtis iš kur toks įžūlumas.
Mėlynasis dešiniąja ranka atliko tris judesius. Visi suprato ženklą ir vėl suėjo į ratą murmėdami nesuprantamus žodžius. Jie ką, vėl kažką kerėt sugalvojo? Penkiese! Pakvipo ozonu. Pajutau kaip baimė ima kaustyti sąmonę.
- Ej-ej-ej! Sustokit! Ką ten darot!
Bet į mano šūkčiojimus niekas nesiteikė dėmesio atkreipti. Ratelio centre ėmė kažkas švytėti nenatūralia salotine spalva. O siaube! Kas dabar bus? Nušokau ir naiviai pamėginau slėptis už altoriaus, nes patalpoje tiesiog daugiau nieko kito nebuvo. Buvo dar langas. Iškišau galvą, kad apsidairyčiau ir pamačiau, kad ratelis prasiskyręs, o mėlynasis su skustagalviu jaunuoliu abejomis rankomis rodo į mane. Burtas jau buvo sutvertas, teliko jį tik panaudoti. Tai buvo pati lėčiausiai slenkanti akimirka mano gyvenime. Salotinės spalvos beformis burto apvalkalas pajudėjo į mane. Aš pašokau su aštuoniolikmečio jaunuolio vikrumu tikėdamasis išnert pro langą. Neturėjau nė menkiausio supratimo kokiame aukštyje yra ši patalpa. Kažkodėl pasirodė, kad ištikšti ant žemės yra kur kas geriau nei leist burtui mane paliesti. Mano desperatiškai pastangai buvo lemta pačia banaliausia prasme žlugti. Lango stiklas buvo nedūžtantis, greičiausiai dėl magiško sustiprinimo. Lėtai lėtai pajutau kaip burtas palietė mano nugarą. Paskutinis dalykas kurį prisimenu - svaiginančio aukščio miesto panorama pro nedūžtantį langą…

*******************

- “Ronerai, Ronerai Teanijau. Žinau, kad atsigavai. Ej. Paskubėk, kol nevėlu!” - tai buvo mano demono Stebėtojo balsas. Vėl tas pats mentalinis balsas…
- “Sebėtojau! Kur gi buvai dingęs?!”
- “Vėliau apie tai! Atsimerk.”
Atsimerkiau ir nustėrau. Buvau tame pačiame ovaliniame kambaryje ir tai buvo vienintelis normalus dalykas. Aš pats gulėjau ant … lubų. Tai supratau, nes altorius, penketos magų grupelė ir dar kažkas besivoliojantis prie lango buvo lyg prilipę “viršuje”. Besivoliojančio žmogaus figūra žaižaravo salotinėmis liepsnelėmis. Vėl išgirdau Sebėtojo balsą:
- “Atsipeikėk! Duok greičiau ranką.”
Iš gulinčio kūno į mane ištyso ilga sidabrinėmis spalvomis švytinti juosta, kuri užsibaigė plašaka. Nieko nesusigaudydamas paėmiau ją ir pajutau kaip ji ima mane "kelti" link gulinčio kūno. Visą tą laiką penketos magų grupelė stovėjo sustingusi, lyg reto tikslumo vaškinių figūrų kompozicija. Nejudėjo nė viena drabužio klostė. Sidabrinė plaštaka sulindo į kūną įtraukdama į jį ir mane.

*********************

Sopėjo visą nugarą, tačiau skausmas greitai niežėdamas atlėgo. Lyg sutekėdamas kažkur. Vaškinės magų figūros atgijo ir pajudėjo prie manęs. Dabar aiškiai kaip niekada išgirdau Stebėtojo balsą:
- “Na va, Ronerai, gali keltis ir pritrenkti tuos idiotus. Dar du trys tokie burtai ir galėsiu tave padaryti beveik neužmušamu.”
- “Ir, suprantama, neatsiklausęs, ar šito aš noriu. Žinai, manęs visiškai nedžiugina tai, kad nuo tavęs imu darytis vis labiau priklausomas. O kokias sąskaitas už visa tai pateiksi tu pats? Ir kada?”
- “Tu niekada nesusimąstei, kodėl esu dažnai vadinamas Stebėtoju?”
- “Susimąsčiau.” - pamelavau. - “Bet man įdomi tavo versija.”
Atsakymo išgirsti nesuspėjau nes priėjo magai.
- Tegu mane praryja Limbo, bet jis gyvas! - suriko skustagalvis jaunuolis.
Padėjėjus apėmusi panika tapo tokia stipri, kad atrodė ją kaip manų košę gali kabinti šaukštu. Vienintelis mėlynasis neprarado savitvardos:
- Stovėt! Į ratą! - pasigirdo įsakymai. - Petrifikatio maxima! Greitai! Visi kraujo auką!
- “O! Ho-ho! Nagi, nagi…” - netikėtai ėmė tyčiotis Stebėtojas.
- Palaukit! - sušukau. - Sustokit! Aš pasiduodu! Jūs vis tiek nieko nepadarysit! Liaukitės gi pagaliau!
Tačiau visi jau buvo išsitraukę lenktus durklus. Du padėjėjai jau persirėžę venas lašino į rato vidurį kraują ir drebančiais balsais tarė burtažodžius. Kraujo lašai prieš nukrisdami ant grindų sukibirksčiuodavo ir dingdavo. Grindys buvo švarutėlės. Už kraujo auką galingesnis bebuvo tik gyvybės aukojimas. Reikia juos kaip nors sustabdyti.
- Stop! Sustokit! - riktelėjo skustagalvis. - Negalima kerėti taip. Paskubomis. Baikit aš sakau! Jis iš čia niekur nepradings. Liaukitės.
Kraujas ėmė lašėti ant grindų. Mėlynasis magas paskubomis prasisegė rūbus ir iš po jų išsitraukė kažkokį stambų medalijoną. Į jį iš rato centro plykstelėjo energijos išlydis. Vienas padėjėjas be sąmonės susmuko ant grindų, kitas prisėdo ant altoriaus.
- Tu, išpera, dar už visa tai atsiimsi. - iškošė mėlynasis. Begrūmodamas jis visur pritaškė kraujo. Atrodo tik dabar pastebėjo žaizdas. Tada apsisuko ir išėjo pro duris.
Skustagalvis jį tyliai stebėjo. Kai tas išėjo, savo lenktu durklu atsipjovė apsiausto juostą.
- Gal padėt? - prisiminęs savo naująjį talentą pasisiūliau.
Tas įdėmiai į mane pažiūrėjo ir tarė:
- Gerai. Perrišk žaizdas. Man nepatogu.
Aš priėjau ir apžiūrėjau perpjautas venas. Kraujas pagal pulso ritmą veržėsi čiurkšlėmis. Uždėjau ranką ant žaizdos.
- “Nori, kad pagydyčiau?” - išgirdau nustebusio Stebėtojo balsą. - “Jis gi ką tik ruošėsi tave paverst į akmeninę skulptūrą.”
- “Gydyk. Dabar nesiruošiu aiškinti kodėl. Kaip, beje, tu ir pats.”
Tuo tarpu skustagalvis suraukė antakius:
- Ką čia dirbi? Taip ir reikėjo sakyt, kad nemoki perrišt.
Jis ištraukė savo ranką iš mano delnų ir nustebęs isitebelijo į žaizdą.
- Taip taip. - tarė susimąstydamas. - Tu - tikėjimo gydytojas. Hmm…
Tuo tarpu priėjau prie sąmonę praradusio padėjėjo. Kraujas vis dar sunkėsi pro venas. Uždengiau žaizdą delnu, lengvas niežėjimas, atitraukiau. Žaizda jau buvo užsitraukusi. Besėdintis ant altoriaus atrodė tuoj tuoj praras sąmonę. Priėjau, paėmiau jo ranką. Jis nesipriešino. Trečiasis padėjėjas, matyt, išėjo nepastebėtas. Visą tą laiką skustagalvis iš už nugaros stebėjo ką darau.
- Ronerai Teanijau, - pasakė jis kai baigiau, - prašyčiau niekur iš čia neiti. Pats supranti kuo tai gresia. Juridine prasme taip pat. Jau vien dėl to, kad nesi užregistravęs savo šito, hm, talento. Bet kuriuo atveju, pas mus bus tau saugiausia.
Visi išėjo. Aš likau vienas šitame aukštame, ovaliniame dramblio kaulo spalvos kambaryje. Priėjau prie lango. Kaip ir maniau, buvau tame vieninteliame Breskeno magų bokšte, aukštesniame net už Ario šventyklą. Pro aukštą langą matėsi stogų margumynas: naujai dengtų čerpių, skylėtų kaip bedantis senis, tiesiog medinių. Kreivai šyptelėjau prisiminęs savo desperatišką šuolį “į laisvę”. Būčiau ištiškęs gi taip, kad net pats demiurgas dalelyčių į vietas nesudėliotų. Tiesa, dėl to demiurgo.
- “Stebėtojau. Kas tave siuntė?”
- “Tu.”
- “Ne, ne tai aš turiu galvoj. Žiūrėk, manuskriptas yra lyg koks jungiklis, kuris į šį pasaulį iššaukia, hm, kažką panašaus į revizorių. Taip?”
- “Ne. Viskas kur kas sudėtingiau.”
- “Palauk. Šventikas sakė, kad tu esi kažkokios destruktyvios jėgos pasiuntinys. Ar tai tiesa? Kas tu, pagaliau, toks? Kokia tavo paskirtis?”
- “Ronerai. Leisk tavęs paklaust to paties. Kokia tavo … paskirtis?”
- “Taip mes nieko neišsiaiškinsim. Galų gale aš pirmas paklausiau.”
Kurį laiką stojo tyla. Pagaliau Sebėtojas vėl prakalbo:
- “Jie ateina. Arnabakas su padėjėjais.”
Ir iš tikro į kambarį įžengė mėlynasis magas su penkiais padėjėjais. Kairioji jo ranka buvo sutvarstyta. Kurį laiką skvarbėmės žvilgsiais, kol Arnabakas prabilo:
- Aš pasidomėjau, Ronerai, kas tu per vienas. Tu teigi, kad gali pagydyti vietininką. Iš kur žinai apie, hm, jo negalią?
- Sąmokslas - ne negalia. Pasikėsinimas - ne liga.
- Turiu pridurti nepavykęs pasikėsinimas. Tavo ir tavo paties sėbrų pasikėsinimas.
- O-ho! Dar ir kaip pavykęs! Galite muilinti akis tamsuomenei, kuri turgaus aikštėje džiaugsis sąmokslininkų egzekucijomis. Bet neee. To nebus. Nes aš jums reikalingas. Nes sukišt vargšo vietininko sielą į akmenį sunku nebuvo, o va atgal ją iškrapštyt jau smarvės nebeužtenka.
- Ką čia paisai?! Kokie akmenys?! Kokios sielos?! - Arnabakas nesuprasdamas klapsėjo akimis ir pyko dėl “smarvės”. Hm, gal aš ir perlenkiau lazda, bet va jau trauktis nebebuvo kur.
- Aš gerai žinau apie ką kalbu. - Pasakiau jau apsiraminęs. - Jei nesupranti apie ką aš, pakviesk suprantantį.
Magas susimąstė. Po kiek laiko nurimęs prabilo:
-  Ronerai. Tu kalbi apie kažką, ko aš nežinau. Tu kaltinamas bendrininkavimu sąmoksle. Palauk kol pabaigsiu, - sustabdė mano prieštaravimus, - Sąmoksle buvo panaudoti burtai. Ypatingi kerai. Valdžia pasikvietė mus, kad ištirtumėm maginę šio reikalo pusę. Aš suprantu, kad alchemikai kerais neužsiima, tačiau tu be jokios abejonės žinai kur kas daugiau apie burtus, panaudotus sąmoksle, nei bet kas šiame bokšte. Plius dar tavo tie, eee, ypatingi talentai, kuriuos čia taip efektingai demonstravai. Žinai, asmeniškai aš tavim linkęs tikėti, tačiau esu priverstas laikytis nuo mano nuomonės nepriklausančios oficialiosios versijos, kurioje teigiama, kad sąmokslo organizatorius esi būtent tu. Tikiuosi dabar supranti savo padėties rimtumą?
Iš netikėtumo ir užplūdusio išgąsčio man pakirto kojas. Jėgų apleistas prisėdau ant palangės. Ar gali dar kas nors baisiau atsitikti? Aš esu magų rankose, kurie patys ir suorganizavo ta prakeiktą sąmokslą. Aš žuvęs. Tačiau Arnabakas atrodė rimtai nieko apie tai nežinąs. Viltis miršta paskutinė.
- Aš to nedariau. O ir kam man viso to reikia? Kam man to vietininko, kurio nė akyse nebuvau matęs, mirtis reikalinga? - paklausiau drebančiu balsu.
Arnabakas atsakė iš lėto, įdėmiai stebėdamas mane:
- Va čia ir yra visų mano abejonių esmė. Kam TAU viso to galėjo prireikti. Tau - provincijos alchemikui, kuriam nieko iš pažiūros netrūksta. Tu be vienintelės savo ydos - žingeidumo - neturi daugiau jokiu fantastinių ambicijų. Tokių, kurias galėtų patenkinti šitas sąmokslas. O gal tu kokios idėjos kovotojas, revoliucionierius?
- Nesu aš joks kovotojas.
- Tai kame reikalas? Žinai, tau belieka tik įduoti tą kas už tavęs stovi. Siūlau ilgai nemąstyti. Nes, kaip teisingai pastebėjai, miestui reikia atpirkimo ožių. Imperijai taip pat. Ir niekas nesiruošia per daug laukt.
- Jei jau taip rūpi, pasiklausinėk tarp savo kolegų.
- Magas? Dabar sakyk, kas jis toks?
- Iš kur aš galiu žinoti? Viską, ką žinau tėra kažkokios nuotrupos iš to ką man pasakė Toldino brolijoje.
Arnabakas žvilgtelėjo į delną, ten kažkas gelsvai žybtelėjo. Tada neatitraukdamas nuo to daikto akių paklausė:
- Taip tai tiesa. O ką ten tau sakė?
- Kad juos pasamdė gildija nudobti vietininką. Daug užmokėjo, todėl jie nusiuntė patį geriausią asasiną. Berods, jį vadino Šmėkla ar tai Šešėliu - neprisimenu. Davė ypatingą durklą, kuriuo turi būti atlikta žmogžudystė. Tas septynis kartus juo smogė vietininkui į pačią širdį, bet jis taip ir liko gyvas. Toldinams reikėjo, kad aš tą durklą ištirčiau. Tada mus ir suėmė.
Magas visą tą laiką neatitraukė akių nuo savo gelsvomis švieselėmis švytinčio delno. Kai pakėlė akis jose pamačiau sumišimą. Kiek pamąstęs Arnabakas tarė:
- Taip. Tu nemeluoji. Nors po saule visko pasitaiko.
Tada pasisukęs į padėjėjus liepė jiems išeiti. Kiek palaukęs išsitraukė durką, lengvai įpjovė bevardį pirštą ir išsitraukęs kažkokį amuletą suvilgė jį krauju. Amuletas ėmė melsvai spindėti ir kuo ilgiau magas jį tepė savo kraujo auka tuo tas spindesio laukas darėsi platesnis. Kai laukas jau gaubė Arnabaką mostelėjo man. Aš priėjau. Magas priėjo taip arti, kad net prisiglaudė. Dabar melsvas rūkas dengė mus abu.
- Na va. Dabar galime pasikalbėti tet-a-tet. Ronerai. Bijau, kad kaip čia bebūtų iš tikro tu taip ir liksi pagrindiniu sąmokslo organizatoriumi. Gildija senai jau kasasi po imperatoriumi, kuris ruošiasi įteisinti kapeksizmą. Diogeras greičiausiai jiems labai reikalingas kaip marionetė Tokiu jis niekada nebuvo ir nebūtų buvęs savo noru. Supranti? Tai štai. Vienintėlis dalykas kas gali tau padėti - tai vietininko atgaivinimas. Atkerėsi ir viską jam papasakosi. Ir melskis, kad patikėtų. Gal gi pasiseks ir jis imsis tave globoti. Visa tai darysi labai greitai. Ko prireiks atgaivinimui?
- Eee. Durklo! Jame brangakmenis su Diogero siela.
- Jis buvo konfiskuotas per areštą?
- Nežinau. Turbūt.
- Gerai, tiek jau to. Juo pasirūpinsiu. Dar ko?
Gūžtelėjau pečiais. O ką aš žinau?! Niekada nieko panašaus gyvenime nesu daręs. Nieko panašaus su manim nebuvo atsitikę iki kol sutikau Stebėtoją. Jo dėka visa ta košė užvirė, jo pagalba teks visa tai ir iškabint. Arnabakas įtariai pažvelgė į mane:
- O tu… tikrai sugebėsi?
- O ar turiu galimybę rinktis?
- Hm, atrodo, kad ne. Bet žinokis, jei ką nors supainiosi… - Jis taip energingai pagrūmojo man, kad neliko jokių abejonių.
- Arnabakai.
Magą lyg kas perliejo verdančiu vandeniu. Stojo tyla.
- Iš kur žinai mano sanctum nomine? Tai vardas, kuris suteikiamas burtininkui ir niekas jo niekada nežino. - Paklausė manęs su sunkiai slepiama pagarba.
- Kodėl tu man padedi? - Į jo klausimą nė nesiruošiau atsakinėti.
Magas kurį laiką kažką įdėmiai skaitė mano akyse. Nieko nepešęs tarė:
- Ne tau… Diogerui. - Kiek pagalvojęs pridūrė. - Taip. Jaučiu, kad tau turėtų pavykti…
Prieš atitraukdamas pirštą nuo amuleto magas dar kažką mąstė.
- Dar vienas dalykas, Ronerai. Manęs daugiau niekada taip nevadink. Žmonės mane žino Valdaro vardu. Aš esu Valdaras. Ne Arnabakas, o Valdaras. Tuo vardu naudokis ir tu.
Melsvas švytintis rūkas išsisklaidė. Valdaras (ex-Arnabakas) netaręs nė žodžio išėjo. Vėl likau vienas. Na, nevisai vienas. Jis lyg pajutęs prabilo, tačiau šįsyk jo balse (o gal man tik pasirodė) buvo juntama vos apčiuopiama ironijos gaidelė:
- “Ką sugalvojai nebus lengva padaryti.”
- “Nesugebėsi? Kodėl iš karto neperspėjai?”
- “Dėl žmogiškosios prigimties nepastovumo.”
- “O jeigu tiksliau?”
- “Aš stebiu, kaip viskas apie tą Diogerą iš anksto nuspręsta. Imperatorius, magai, kapeksitai, sąmokslas, atgaivinimas.”
- “Tu mane imi stebint. Diogerą gi reikia atgaivinti. Atstatyti teisingumą. Čia gi sąmokslas.”
- “Taip tu teisus. Mes bent jau pamėginsime. Tam man prireiks daug manęs. Teks kuriam laikui mums nutraukti šitais taip sunkiai beužsimezgančias konversacijas. Tu pajusi kai aš sugrįšiu.”
- “Palauk dar akimirką.”
- “Kas yra?”
- “Kokia bus viso to kaina?”
- “Net ir mirties akistatoje žmogus išlieka prekijas. Atsakymas tau gali pasirodyti nesuprantamas - man nieko nereikia.”
Užliejo kažkoks keistas jausmas. Visą kūną pagavo skausmingas niežulys, o mintyse ir jausmuose atsivėrė kažkokia praraja lyg būčiau užmiršęs kažką svarbaus, kas atsitiko visai nesenai, ir to niekaip negalėčiau prisimint. Pamėginau prisiminti pastarąsias dienas iki pat šio momento ir jokių skylių atmintyje neaptikau. Vis tik jausmas, kad kažko trūksta išliko.
Žinoma trūksta!
Stebėtojo!

******************

Mane patupdė pačiame bokšto smaigalyje, svaiginančiame aukštyje, kur vėjuotą dieną atrodydavo tuoj susirgsi jūros liga. Teko pripažinti, kad šviesi bokšto celė buvo kur kas patrauklesnė nei pilies požemių dvokas. Sužinojau, kad pasikėsinimo (tai yra mano, Eloriko ir Spaikros) byla “sustabdyta atsiradus papildomų įrodymų”. Deja, mano bičiuliai vis dar tūnojo požemiuose, o aš save raminau mintimi, kad jiems, “grindinio vaikiams” tai iškęst, ko gero, daug lengviau negu tarkime man. Be to, kitaip aš jiems padėt niekuo daugiau negalėjau. Telieka tikėtis, kad burmistrui pakaks fantazijos tų prasčiokų minias pasotinti kitomis pramogomis, o ne mano bičiulių egzekucija.
Čia buvo jaučiamas dienos ritmas, aš aiškiai žinojau, kada gult miego, kada keltis. Paskutinė mintis įrodžiusi, kad aš su savo kalinio dalia visiškai apsipratau, buvo pastebėjimas, kad maistas čia nepaprastai skanus. Nors iš tikro tokio maisto laisvėje aš niekada į burną nebūčiau ėmęs, o visa tai reiškė, kad požemių kulinarai kur kas labiau pralenkia bokštiečius prasto maisto gamybos srityje.
Nors Valdaras nesirodė, tačiau vis galėjau justi jo “globą”. Aš gavau puikių mano užsakytų knygų. Ironiška, tačiau keletas jų vėl pasirodė besančios iš mano per areštą konfiskuotos bibliotekos. Jų dėka išsiaiškinau, ką galėjau apie durklą, kuriame tūnojo įkalinta vietininko siela. Deja, visa tai tebuvo teorinės abstrakcijos ir įsivaizdavimai. Kiek tai atitinka realybę patikrint buvo visiškai neįmanoma, o ko nors pasiklausti - pavojinga. Tas pats galiojo ir kitai mano bokštinių tyrinėjimų srityje. Bet jau čia rausimasis knygose ir bandymas išsiaiškinti ką nors (bent ką nors!) apie Stebėtoją baigėsi visišku fiasko. Aš net prašiau, kad ateitų pas mane kapeksitų šventikas, vienintelis žmogus, bent kiek praskleidęs tą paslapties skraistę. Tik išgirdęs jo atsakymą apie Pandemoniumą (taip jis vadino gildijos bokštą) ir su tuo susijusius prakeiksmus, supratau, kodėl tokiais rūškanais veidais magai pildė šį mano prašymą. Pats gi tų tyrinėjimų objektas nuo mūsų atsisveikinimo ovaliajame kambaryje buvo be pėdsakų dingęs. O aš pats pratinausi kaip nors apsieiti be jo paslaptingųjų galių. Ir čia su nerimu turėjau pripažinti, kad imu darytis vis labiau nuo to priklausomas. Mane tik guodė vienintelis pasiteisinimas, kad kitos išeities (be ešafoto, žinoma) aš tiesiog neturiu.
Tiesą sakant, kalinio statusas čia turėjo ir vieną didelį privalumą. Mane čia nuo knygų atitraukdavo kur kas rečiau net nei namie. Ir apskritai, jeigu ne tas nerimas dėl ateities ir šiokie tokie laisvės suvaržymai, bokštas buvo idealiausia vieta tyrinėjimams ir darbui, kurią aš kada nors turėjau. O ir patys tyrinėjimai buvo man buvo nuoširdžiai įdomūs. Per šias dienas aš čia apsipratau tiek, kad vieną vakarą prieš užmigdamas pagavau save galvojant apie tai, kaip čia man yra iš tikrųjų yra gera. Gi, po velnių, tai buvo vienintelės bent kiek ramesnės dienelės šiame košmare: jokių Konklavos užsakymų, politinių intrigų, visuomenės padugnių ir paslaptingiausių antgamtinių būtybių. Jei kas būtų mane pamatęs tą vakarą, jokiu būdu nebūtų patikėjęs, kad šioje celėje sėdi potencialus mirtininkas.
Dabar suprantu, kad kai kas vis tik mane matė. Stebėtojas. Tą naktį jis mane pažadino be jokių ceremonijų.
- “Teanijau, pabusk.” - išgirdau pro miegus.
- Kas čia? - Vis dar nesusigaudydamas paklausiau balsu.
- “Aš jau pasirengęs.”
Mane apėmė apmaudas. Baigėsi tos trumpos ramios dienelės prie knygų. Skaudu matyt, kaip mano susikurta iliuzija išsisklaido ore. Vienaip ar kitaip šita santykinė ramybė privalėjo kada nors baigtis ir tik dabar aš supratau, kaip naiviai tikėjausi, kad ji nesibaigs beveik niekada… Dabar gi  nasrus išžiojęs manęs laukė tas neteisingas, baisus ir klastingas pasaulis. Tylėjau ir pro langą žiūrėjau į tamsų dangų už lango. Po kiek laiko Stebėtojas vėl užkalbino:
- “Dabar galėsi daryt, ką sumanei. Žiūrėk.”
Dabar jau apmaudą pakeitė stingdantis siaubas. Mano rankos pakilo. Pačios. Be mano valios. Aš pamėginau priešintis ir rankos pakluso. Nuleidau jas, tačiau išgąstis nuo to nė kiek neatlėgo.
- Ką tu su manim padarei? Ką visa tai reiškia?!
- “Teanijau, nusiramink. Tau reikia ištraukti minerale įkalintą žmogiškąją sielą. Vienas tu to tikrai nesugebėtum.”
- Tai štai kokia tavo kaina! Dabar man aišku, ko tu sieki!- man vis sunkiau buvo valdytis.
- “Tu manęs neklausai. Išgąstis užkišo ausis. Pratęsim, kai nurimsi.” - Tepasakė ir dingo. Dingo lygiai taip pat kaip ir prieš tris dienas.
Jo nebebuvo, tačiau atrodė, kad dėl to tik dar blogiau, nes dabar jau baugino viskas: šešėliai baltose bokšto sienose, tamsus dangus aukštai ir miegantis miestas apačioje. Net mano pačio rankos nekėlė pasitikėjimo. Iš supelijusios atminties kertelių vis kilo visokių religinių tekstų nuotrupos, tačiau jos visiškai neteikė tos ramybės ir vilties, kurią gaudavo besimeldžiantys šventyklose. Atvirkščiai. Kažkodėl įstengiau prisimint tik tokias baisybes, kokias tesugeba sukurti buko tikėjimo apakintas protas. Man rodėsi, kad tas Stebėtoju pasivadinęs demonas siekia visiškai pajungti mane savo valiai. Lengvais lietimais jis vis stūmė į šių beprotiškų įvykių sūkurį, kol pasidariau nuo jo galių priklausomas. Dabar jau jis taip įsibrovė į mano kūną, kad be mano valios gali jį valdyti. O didžiausią nerimą kėlė nežinojimas ką jis ruošiasi daryti ateityje. Viena mintis nesiliovė daužytis galvoje: “Man nedelsiant reikia egzorcisto!” Panikos apimtas ėmiau klykti, šauktis pagalbos. Tačiau bokštas kaip buvo taip ir liko nebylus. Burtininkų bokštui sargyba beveik nereikalinga. Čia pernelyg daug kas patikėta kerams, o ne žmonėms.
Rytas mane pamatė visiškai baimės išsekintą ir sugniuždytą. Tačiau bundantis miestas ir saulės spinduliai tuo pačiu atnešė ir vilties, kad dar suspėsiu gauti nors kokios pagalbos. Susikaupiau ir ėmiau laukti kada man atneš pusryčius. O kaip lėtai slinko tos akimirkos! Pagaliau išgirdau žingsnius koridoriuje. Tai nebuvo vieno žmogaus žingsniai. Durys be garso prasivėrė ir į celę sugužėjo keletas akolitų. Paskui juos įžengė Valdaras. Staiga krūtinę pervėrė karštis, lyg kažkas būtų nutrūkę. Viltis išgaravo ir užleido vietą blogoms nuojautoms. Tuo tarpu Valdaras prabilo, nors aš sunkiai besusigaudžiau jo žodžiuose:
- Ronerai, viskas jau suruošta. Norėčiau pargint tave imtis ko nors. Na, jau vien dėl to, kad aš, tavimi patikėjęs, neatrodyčiau mulkiu savo kolegų akyse. Iš tavo paprašyto knygų sąrašo aš suprantu, kad tu nelabai įsivaizduoji su kuo esi susidūręs. Ar tu tikrai sugebėsi padaryti tai, ką pasišovei? Čia ne šiaip sau kokia nors apendicito operacija…
- Man reikia egzorcisto… - tesugebėjau išspausti.
- Ką? Egzorcisto? Hm… Na, gerai. Ko dar gali prireikti?
- Valdarai. Nesupratai. Man… Man reikia egzorcisto. Man asmeniškai.
- Tau? Kad tu nepanašus į apsėstąjį…
- Man reikia egzorcisto.
- Blefuoji? Žinai, dabar jau ir aš pats imu abejoti savo pasirinkimo teisumu.
- Valdarai, pasakyk man, koks normalus žmogus sugebėtų vienas pats atlikti tokį sudėtingą veiksmą kaip sielos sugrąžinimą. Be antgamtinių jėgų įsikišimo?
- Ach štai apie ką tu. - Valdaras susimastė. - Man reikėjo iš karto susiprasti. Nori atlikti metafizinį veiksmą ir išlipti sausas iš vandens? Hm, ar nemanai, kad tai pernelyg nutrūktgalviška, net kaip mokslininkui? O kas bus jei su tavo apsėdėju dings ir tavo pačio talentai? Tiek jau to. Padarykim taip. Egzorcistą tau parūpinsiu. Patį geriausią, jei prireiks net ritualinį ratą. Bet tik po to kai sėkmingai atgaivinsi Diogerą. Aš nenoriu rizikuoti. Supratai?
Į jo klausimą neatsakiau, o jis atsakymo ir nelaukė. Mostelėjo saviškiams ir visiems išėjus burbtelėjo:
- Nemanau, kad būtų tikslinga tą atgaivinimą dar atidėlioti. Vakare būk pasiruošęs.
Ir išėjo, paskui save uždarydamas duris. Pasijutau visiškai bejėgis. Atrodė, kad tolstantis nueinančiųjų žingsnių aidas nusineša ir širdies pulsą. Stojo spengianti tyla. Nežinau, kiek laiko pragulėjau visiškai nesijudindamas. Po kiek laiko paskaudo nepatogiai į sieną atremta nugara ir šitas fizinis diskomfortas iš lėto grąžino man dvasios jėgas. Ronerai Teanijau, tariau sau. Pasižiūrėk, kaip apgailėtinai tu atrodai. Ir kas gi čia dabar atsitiko tokio, kad ėmei inkšti ir verkšlenti. Nieko nebus. Iš nieko kito pagalbos nesulauksi. Kas tu toks esi kitiems, kad viską jie suskubtų tave gelbėti? Sau gali padėti tik pats, Ronerai, vien tik pats. O nuo tavęs priklauso dar ir žmonės, kurie neteisėtai tupi pilies požemiuose. Kas gi padės Elorikui su Spaikra, jei ne tu? Taigi, kad ir kokių demonų legionai imtų tave sekinti, tačiau tavyje visada bus galia, kuri bet kada sugebės pasakyti: “Pakanka, viskas dabar bus mano, o ne kieno nors kito, valioje”.
- Ej! Stebėtojau! Užtenka slapstytis, aš jau pasiruošęs. Kalbėk, ką ten sumanei.

**************************

Dangus buvo nuostabus. Deja, besileidžiančios saulės nesimatė, nes celės langai žvelgė į rytus. Bet tai, ką darė jos spinduliai su gausiais lengvais debesimis, gniaužė kvapą. Vis tik susižavėjimas mano buvo kiek perdėtas. Bemiegės nakties sukrėtimai, neviltis, o ir visa ši diena vis labiau audrino jausmus. Gal ir dangus už lango kitomis dienomis nebūtų toks puikus, jei ne dabar mane apėmusi euforija. O gal toks grožėjimasis dangumi turėjo užgniaužti kylantį nerimą. Laukimas buvo sunkus. Aš vis krūpčiojau išgirdęs žingsnius, tačiau ir vėl turėdavau save raminti, nes pasirodydavo, kad tai - mano įaudrinta vaizduotė. Gal todėl ir atsistojau prie lango tam, kad atitraukčiau dėmesį nuo durų. Ir tai, iš dalies, man pavyko. Dabar išgirdau tikrus žingsnius, tikrų žmonių. O aš vis žiūriu pro langą ir širdis vis labiau daužosi. O tikri žingsniai vis artėjo. Durys atsidarė. Žingsniai suėjo į vidų.
- Ronerai?
Ryžtingai atsisukau. Valdaras su tais pačiais akolitais.
- Aš pasirengęs.
- Puiku. Eime.
Štai aš ir vėl ėjau ilgais bokšto koridoriais. Vėl mane lydėjo toks pat eskortas, kaip ir iš ovaliojo kambario iki cėlės: du akolitai priekyje, du už nugaros ir Valdaras už jų. Kad nusiraminčiau, atidžiai stebėjau, kur mes einame. Ir tikrai, besikeičiantys koridorius apramino nerimą. Priekiniai akolitai sustojo ties gausiai nematytais ornamentais išpuoštomis durimis ir jas atidarė. Visi tokia pat tvarka suėjome į kambarį, kuris dėl savo prabangos labiau priminė didiko miegamąjį, nei burtininkų laboratoriją. Viduryje stovėjo masyvi lova, kurioje gulėjo pagyvenusio vyro kūnas. Nesunku susigaudyti kieno.
- Nagi, nagi. Roneras Teanijus. - Pasigirdo pažįstamas balsas už nugaros. Iš netikėtumo krūptelėjau ir atsisukau. Balsas priklausė Tralarianui, magui, kuris man ir davė užduotį iššifruoti manuskriptą. Be jo kambaryje buvo dar du. - Žinai, sunku net patikėti, kad "Ihlstiriom Tregoralion" gali tokius stebuklus daryti. Ir tepabando dar kas nors Konklavoje bent pyptelėti apie archainių tekstų tyrinėjimų nereikšmingumą.
- Senjore Tralarianai, tyrinėjimai dar neužbaigti.
- Nesąmonė! Tu, Ronerai, kaip tik ir atradai raktą, kurio dėka šitie tekstai išsišifruoja. Visa kita - tik laiko klausimas. Štai ką reiškia nedogmatinis požiūris! Tai bus tikras perversmas magijos moksle! Kai Valdaras apie viską raportavo, aš iš karto supratau, kur tavo galių ištakos. Na, bet užteks visų tų liaupsių. Tavęs laukia senasis pašlemėkas. - Tralarianas mostelėjo lovos link ir staiga surimtėjo. - Dirbk atsargiai. Būtų labai apmaudu, jei dėl kokios menkutės klaidelės toks protas kaip tavo pražūtų minios fanatikų džiaugsmui.
Tralarianas reikšmingai patylėjo, kad įsisąmoninčiau jo pasakytų žodžių potekstę. Tada paklausė:
- Ko tau gali prireikti?
- Aš nelabai žinau. Kur tas brangakmenis iš durklo.
- Ant padėklo prie lovos. Dar ko nors?
Aš gūžtelėjau pečiais. Tralarianas nužvelgė mane su kiek perdėtu susižavėjimu.
- Neįtikėtina. Rezurekcija be jokių papildomų priemonių. Atgaivinimas atliekamas vieno žmogaus. Atiduočiau bet ką, kad tai pamatyčiau. Bet nesirūpink, mes tau netrukdysim. Tikiuosi neturi nieko prieš, jei mes paskui peržiūrėsime eterinius akašos įrašus. Kaip ne kaip tai - istorinis įvykis. Būtų tikra nuodėmė jo neužfiksuoti. Na, kolegos, eime. Mes palauksime kitame kambaryje. Jei prireiks pagalbos timptelėk raudoną juostą prie lovos... Ką gi - sėkmės.
Visi išėjo palikdami mane vieną su imperijos vietininku. Reikia paskubėti, kol diena visiškai nepasibaigė. Aš priėjau prie lango ir nuleidau užuolaidas, kad šviesa netrukdytų pamatyti iš brangakmenio išlaisvintos sielos. Tada priėjau prie lovos. Ant jos krašto auksiniame padėkle gulėjo durklas. Iš pirmo žvilgsnio lygiai toks pat kokį jį mačiau prieš areštą, jei ne viena svarbi detalė. Šalia jo gulėjo padėtas pasakiško didumo deimantas. Už tokį deimantą galima būtų pasistatyti puikiausią dvarą, o tai kas glūdėjo viduje darė jį tiesiog neįkainojamu. Na, dabar bent jau aišku, kodėl magai taip kruopščiai paslėpė. Išsigando Toldiniečių godumo. Paėmiau durklą ir gerai apžiūrėjau. Nieko, absoliučiai nieko nepaliesta. Brangakmenis iš rankenos vidaus išimtas lygiai taip pat kaip ir buvo į ją idėtas. Nieko nepasakysi, tikrai virtuoziškai atliktas darbas. Užkerėti ašmenys buvo dar viena šio durklo ypatybė, tačiau jos nagrinėti neturėjau nei laiko, nei kompetencijos.
Ką gi, Ronerai, nebėra kur trauktis ir ko atidėlioti. Drebančia širdimi paėmiau deimantą, ištiesiau kairiąją ranką ir kurį laiką laikiau jį virš delno. Netekau žado, sunku buvo patikėti, kad visa tai dedasi su manimi. Delnas ėmė švytėti lengva sidabrine spalva. Tas spindesys iš lėto ėmė kilti viršun kol pasiekė deimantą.
- “Jau. Gali paleisti.” - Išgirdau Stebėtojo balsą.
Aš lyg užkerėtas vis dar žiūrėjau į švytėjimą ir tik po kiek laiko įsisąmoninau, kas man buvo pasakyta. Paleidau deimantą, o šis taip ir liko kyboti ore virš delno. Po to brangakmenis ėmė lėtai lėtai leistis, grimzti į sidabrinį delno švytėjimą. Deimantas leidosi, o jo vietoje liko visiškai jo formas atkartojanti oranžinėmis, rausvomis, rudomis ir geltonomis spalvomis švytinti šviesos sankaupa. Viešpatie, juk tai - Diogero siela, žmogaus gyvybinis principas. Iš įtampos, atrodo, lioviausi net kvėpuoti. Štai ji - gyvybė...
Vos deimantas ir siela visiškai atsiskyrė, akmuo įgavo savo tikrąjį svorį ir lengvai bumbtelėjo ant delno. Tuo tarpu švytėjimas greitai ėmė keisti formą ir sklaidytis. Kitas delnas suspindėjo tokia pačia sidabrine šviesa, o visa ranka be mano valios ėmė keistai judėti lyg gaudydama besisklaidantį švytėjimą. Tačiau spindinti siela vis toliau sklaidėsi. Man pasidarė nejauku. Dabar jau ir kairioji ranka ėmė gaudyti sielą.
- “Ronerai! Jis nenori grįžti į kūną!” - Lyg griaustinį iš giedro dangaus išgirdau Stebėtoją.
- Kaip tai nenori?! - Protu dar nesuvokiau, tačiau kažkur iš sielos gelmių milžinišku greičiu kilo baisi nuojauta.
- “Ką man daryti? Aš jo ilgai neišlaikysiu.”
- Kodėl jis nenori?!
- “Na ir paklausei. Tu - žmogus, tu ir pasakyk.”
- O ar gali su juo pasikalbėti?
- “Sako, kad per daug prisikentėjo.”
- Kas čia per nesąmonės?! Paskyk, kad liautųsi.
- “Sako, kad laisvė jam per daug brangi.”
- Viešpatie! Ar gali leisti man su juo pasikalbėti?
- “Galiu. Palauk… Jis irgi… Kalbėkis.”
- Diogerai?
- “Paleisk… mane…” - pasigirdo neapčiuopiamas balsas iš kažkur labai toli, lyg iš po žemių.
- Diogerai, palauk, mes norime tau padėti!
- “Man… jau… padėjai… Ačiū… Manęs laukia… Mirtis…nėra… tokia baisi…”
- Palauk gi! Grįžk! Ar nemanai, kad esi skolingas?!
- “Grąžinsiu skolą… paskui… Lik… sveikas…”
Spindėjimas vis blanko. Mane apėmė panika. Jau geriau tas Diogeras taip ir būtų likęs lindėti tame brangakmenyje amžiams.
- Grįžk niekše! Stebėtojau! Reikia jį grąžinti. Per prievartą!
- “Per prievartą negaliu.”
- Kaip gali taip ir grąžink jį!
- “Vėlu… Jis jau iškeliavo.”
- NE! Grąžink jį, sakau! Man nesvarbu kaip!
Panašiai aš šūkčiojau dar kurį laiką, kol švytėjimas visai išnyko. Po kiek laiko sidabru spindintys delnai taip pat liovėsi švietę. Tai buvo pabaiga. Visiška pabaiga. Nežinau, kiek laiko sėdėjau ant lovos krašto ir žiūrėjau į vieną tašką grindyse. Viskas. Aš jį pražudžiau štai čia, štai šitomis rankomis. Aš esu vietininko žudikas. Dabar jau bet kas gali tai patvirtinti. Visa kita darėsi jau nebesvarbu.