taip gimsta vėjai

bėgiodavai vis basa
saulės nukepintais akmenukais
matydavai kaip mažėja kaimelis
ir klausdavai kur jie išeina
kodėl pučiasi ir nebegrįžta
kodėl taip išsikruvina rankos
juk tai tik debesys

taip ir nesupratai kol
tavo plaukai debesėt nepradėjo

dar daug buteliukų išlieti
kad tave uždaryčiau
tarp smėlio ir stiklo durelių
vabalų kojom rašytų
tokių beribių
kartu ir saujoms per mažų