Mariaus kelionė

Lauke, parkelyje prie universiteto, jauni žmonės, ištroškę žinių ir pramogų sau ramiausiai ilsisi per pertrauką tarp paskaitų. Niekuo neypatingas parkas, su tokiais pat studentais. Vieni iš jų šnekučiuojasi tarpusavyje, kiti stebi gamtą, dar kiti bando nugalėti savo drovumą ir užkalbinti jiems patinkančias merginas. Yra ir dėstytoju, bet jie mėgsta sėdėti ant suolų, tuo tarpu jaunieji mokslininkai labiau linkę išsitiesti visu ūgiu ant pievutės. Viskas atrodo labai gražiai ir tvarkingai: kiekvienas daiktas savo vietoje ir kiekvienas garsiai ištartas žodis yra iš anksto apgalvotas - harmonija liejasi per kraštus. Švelnus, šiltas vėjelis glamonėja visų kūnus. Pavasario pabaiga. Visi tai jaučia: kai pasibaigs pavasaris prasidės vasara – atostogos, o su ja įvairiausi nutikimai, nauji potyriai, naujas gyvenimo puslapis. Kaip būtų gaila, ne visi galės jį atversti.
Pavėlavęs i susitikimą dėl darbo trečio kurso studentas, Marius Liepkauskas, žengia per šaligatvį skubiai dėdamas kojas vieną paskui kitą, nes nenori pavėluoti į paskaitą, nors jau buvo tam nusiteikęs, nes norėjo nueiti į susitikimą dėl darbo, kuris buvo suplanuotas kaip tik per jo mėgstamą Marijos Ibelkauskienės paskaitą.
Jis pagreitino žingsnį. Laikrodis jam sakė, kad liko vos porą minučių iki prasidės paskaita, o jam dar neblogą kelio gabalą reikia nueiti. Aplink jį, iš visų pusių zujo kaip bitutės žmonės: vieni iš jų ėjo priešinga jo ėjimo puse, todėl prasilenkiant su jais, tarp jų kūnų susidaręs vėjo gūsis pasiekdavo Mariaus nosies šnerves ir jis užuosdavo žmonių kvapus – jam tai patiko. Kai prasilenkdavo su gražiom merginom jis įkvėpdavo giliau, trumpam užsimerkdavo ir įsivaizduodavo kaip aplink jį sustoja laikas.
Štai jis jau mato žaluma apaugusią aikštelę kurioje žmonės pradėjo skirstytis po universiteto užkampius. Jis pasileido tekinas link paradinių universiteto durų. Pasiekęs duris, jis jas smarkiai atvėrė ir įžengė į vestibiulį, kurioje tebuvo likusi tik rūbininkė ir vienas kitas studentas. Visas uždusęs, raudonas ir šlapias nuo prakaito jis pradėjo lipti laiptais iki trečio aukšto kur vyksta paskaita – jis jau vėluoja penkias minutes, o jis žino, kad dėstytoja Marija vėluojančiu nemėgsta, o jis visai nenori gadinti santykiu su ja, nes studijų pabaiga jau čia pat, o nuo to kokie studento santykiai su dėstytojais priklauso ir galutinis įvertinimas.
Trečias aukštas. Pro plačius langus į koridorių liejasi saulės šviesa nuspalvindama auksine spalva visus daiktus. Marius nusistebėjo kodėl šis aukštas toks šviesus, kai apatiniai du yra kur kas tamsesni, bet išsiaiškinti jam trukdė laikas – jis tiesiai nuskubėjo į auditoriją. Prieš atidarant duris jis giliai įkvėpė: jam nepatinka minios žmonių įkyrūs žvilgsniai kurių adresatas yra jis, jam tai būdavo lyg adatos kurios sminga į jo krutinę, tai atimdavo kvapą – štai kam jam reikėjo deguonies. Susikaupė ir atidarė duris ir pamatė stovinčią bei staiga nutilusią Mariją ir daug adatų skriejančių į jo pusę: kiek daug praėjo laiko, jis jau visus savo grupiokus pažįsta, lengvai su jais bendrauja, bet kai reikia būti prieš daug žmonių, nesvarbu ar tu juos pažįsti ar ne, baimė pakerta kojas abiem atvejais. Taip buvo ir šį kartą.
- Na Mariau, vėluoji. – Pasakė dėstytoja su vos pasirodžiusia šypsenėle jos veide.
- Taip. – Patvirtino Marius.
Jis nesiskubino eiti link savo vietos: jam atrodė, kad tos adatos yra ne tokios jau ir baisios, kai prieš tai giliai įkvėpi. Nežinia ar čia iš tikrųjų kuo dėtas oras, bet atrodė, kad būtent tai ir išgelbėjo jį nuo nualpimo.
Auditorija buvo pakankamai erdvi, visi reikalingi atributai: lenta, kėdės, stalai, įvairūs elektroniniai prietaisai ir panašiai. Sėdėjo apie penkiolika studentų ir visi su nekantrumo žyme veiduose – visi laukė vasaros. Marius apsižvalgė ir pastebėjo neįprastą dalyką: pro vieną iš pravirų langų į auditoriją įskrido auksinis drugelis su Dievo išsiuvinėtais sparnais ir blizgančiom bei kažką sakančiom akytėm. Jisai skrido virš auditorijos paskleisdamas iš paskos auksinių dulkių juostą, kuri toliau skleidėsi, kol neapėmė savo įstabiom dulkelėm visos auditorijos. Marius stebėjo šį procesą nejudėdamas ir nekvėpuodamas, pravira burna. Jisai vos nesuriko iš susižavėjimo, kai staiga išgirdo balsą:
- Mariau, kas yra? – paklausė Marija ir sušunka: - Ar tau viskas gerai?!
Bekrisdamas jis stipriai su galva atsitrenkė į grindis, pasigirdo baisus trekštelėjimas. Gulėjo paslikas ant grindų; iš burnos tekėjo ir pro kraštus liejosi baltos putos, jis nekvėpavo.