`

Ji buvo liesutė, kaip ir priklauso visų asocialių tėvų vaikams. O mes buvome vyresni ir sotūs todėl, manėme turintys teisę ją skriausti. Pasigavome einančią iš parduotuvės, rankose nešėsi grietinę ir duonos kepalą. Įsitikinę, jog niekas nemato, prirėmėm ją prie bažnyčios tvoros ir ėmėme plūsti pačiais šlykščiausiais žodžiais, kurių net patys dar tada nesupratome. Ji buvo siaubingai išsigandusi, o mes vis rėkėme ir rėkėme. Buvo linksma - aš jai trenkiau, kažkuris iš mūsų apspjovė...
Jos išsigandusios akys ėmė verkti didžiulėm ašarom, kurios riedėjo per purvinus skruostus ir tiško ant jai gerokai per didelės taip pat purvinos suknelės. Tai mus akimirkai sustabdė ir mes liovėmės. Paleidome ją.
Ji niekam taip ir nepasiskundė.