Asteroidinis perdozavimas

- Kas čia? Girdi? Tiksi… Laikrodis. Štai ir jis. Juk čia veidrodis! Veidrodis tiksi? Kas čia vyksta? Klaikus garsas… Veidrodis plyšta… Kaip popierius? Viedrodis stiklinis. Jis neturi plyšti kaip popierius, jis turi dužti, skilti ar į gabalus pabirti. Kažkas lenda… Rankos… Kojos… Visas kūnas. Kas čia? Prabyla:
- Sveiki. Nebijokit. Aš nieko blogo nepadarysiu.
- Bet kas tu toks?
- Aš? Aš Violas.
- Violas? Keistas vardas. Bet kaip tu čia atsiradai?
- Aš atvykau iš ateities išgelbėti tavęs. Tu išrinktasis.
- Nuo ko išgelbėti? Koks išrinktasis?
- Lygiai po pusės valandos į Žemės planetą rėšis milžiniškas asteroidas. Nuo jo smūgio, žmonių civilizacija išnyks, kaip kažkada išnyko dinozaurai. Mes tave atrinkome iš visos žmonijos, tu vienintelis turi teisę išsigelbėti.
- O mano tėvai, draugai?
- Deja. Užjaučiu, bet jie mirs…
- Negali būti. Tai sapnas. Aš tik sapnuoju. Aš tuoj prabusiu. Įžnybk man,- Violas įžnybo,- Ai! Skauda! Tai vis dėlto tai nėra sapnas…
- Greičiau, Gintarai, laikas eina.
- Ką man pasiimti?
- Nieko. Duok ranką. Einam…
Įlindom į veidrodį. Tai buvo moderni laiko mašina. Ir vėl tas tiksėjimas. Iš kur jis?
- Kas čia tiksi?
- Tai laikrodis. Jis skaičiuoja metus. Vienas tiksėjimas ir praeina metai.
Tiksėjimas liovėsi.
- Atvykom!
- Kur?
- Tuoj pamatysi.
Išlindom iš laiko mašinos. Kas čia? Čia gi mano kambarys. Nieko nesuprantu. Atsidūrėme ten pat iš kur ir išvykome.
- Tai panašu į tavo kambarį, bet tai nėra tavo kambarys. Mes tik stengėmės atkurti tokią pat gyvenamąją aplinką. Iš tikrųjų, tai mes esame už penkių milijonų šviesmečių nuo žemės. Dabar yra 3403-ieji metai. Mes esame žvaigždėje, kurios tavo tėvynainiai dar nebuvo pastebėję. Ji vadinasi Kuperionė. Tai mano gimtinė. Pabūk vienas, aš einu pranešti valdžiai, kad tu jau čia.
Violas išėjo. Tai tikrai panašu į mano kambarį, tiksliau šis kambarys nieko nesiskiria nuo manojo. Pabandysiu įsijungti televizorių. Kažin, ką rodys? Spustelėjau įjungimo mygtuką. Veikia! Kas čia? Nieko nerodo. Tuoj aš jį patrankysiu, gal pradės rodyti. Užsimojau smūgiui. Nespėjau, pasigirdo balsas, sklindantis iš ekrano:
- Netrankyk manęs, aš nesu tikras televizorius, aš robotas. Mano vardas – Kilas.
- Gal galėtum plačiau papasakoti, ką aš čia veiksiu?
- Tave atgabeno čia kadangi tu vienintelis atitikai reikalavimus.
- Bet ką aš čia veiksiu?
- Gyvensi kaip ir Žemėje.
- Tai ką, aš čia tai ir kiurksosiu per dienas? Geriau jau būčiau pasilikęs žemėje ir miręs.
- Na, ne. Tu būsi šiame kambaryje tik kelias dienas. Tau karantinas. O po to galėsi veikti ką norėsi.
- Bet čia nėra tikrų žmonių
- Yra. Paskutinę akimirką, prieš atsitrenkiant asteroidui į Žemę, mes čia atgabenome dar kelis žmones.
- Kas jie? Kada aš su jais susitiksiu?
- Nesvarbu. Tu su jais nesusitiksi. Jie nusižudė.
- Ką? Kodėl?
- Pamiršk tai. Miegok!
Viskas užtemo. Paskendau tamsoje. Kas čia vyksta? Visiška tyla. Šviesa. Silpna šviesa. Bėgte į ją. Dingo. Kas čia vyksta. Vėl šviesa tolumoj. Ir vėl dingo. Tyla…

***

Prabudau. Kur aš esu? Kambarys. Bet ne mano. Panašu į ligoninę. Apsidairau aplink. Aš prijungtas prie bagalės kompiuterių. Violas mane tiria.
- Violai, paleisk mane.
Balsas. Ne Violas kalba. Pasuku galvą į šoną. Kaip skauda galvą.
- Erika, kaip tu čia atsiradai? Negi ir tave Violas čia atsigabeno?
- Koks Violas? Ką tu čia paistai?
- Juk į Žemės planetą rėžėsi asteroidas.
- Tai, kad mes ir esame žemėje. Mes ligoninėje.
- Ligoninėje? Kaip aš čia atsidūriau?
- Negi nieko neprisimeni?
- Gaila, bet ne. papasakok.
- Tai va. Vakare, apie aštuntą valandą vakaro aš užėjau pas tave į svečius. Keista, bet niekas man neatidarė durų. Tavo kambaryje girdėjosi triukšmas, tu su kažkuo kalbėjai. Gerai, kad tu buvai man davęs raktus nuo savo kambario. Atrakinau. Įėjau. Tu gulėjai leisgyvis ant žemės. Iš burnos bėgo putos. Ant stalo mėtėsi švirkštas ir kažkoks įtartinas skystis. Kaip man sakė gydytojas tai buvo naujos rūšie narkotikas. Tu perdozavai. Atrodė, kad tu tuoj mirsi, bet staiga pašokai nuo žemės ir nuėjai prie veidrodžio. Tai buvo klaikus vaizdas, tu iš visų jėgų sudavei su galva į veidrodį. Susipjaustei visą veidą. Tu nualpai. Aš iškviečiau greitąją pagalbą. Po kelių minučių į kambarį įvirto gydytojas. Suleido kažkokių vaistų. Paguldė ant neštuvų ir nuvėžė į ligoninę. Tu beveik keturias valandas buvai be sąmonės. Galvojau, kad tu jau niekada nepabusi. Aš to nebūčiau ištvėrusi…
- Narkotikų perdozavimas… Taip, tiesa, aš bandžiau naują narkotinę medžiagą. Prie šios medžiagos nepriprantama, todėl aš nusprendžiau pabandyti. Perdozavau.
- Niekis, dabar viskas gerai. Prižadėk man, kad daugiau nebandysi šito mėšlo.
- Pasistengsiu brangioji…
Nualpau. Vėl paskendau į tamsą. Girdėjau kažkokius balsus, tik nesupratau iš kur jie sklinda. Kas čia? Asteroidas? Jis lekia tiesiai į mane. Ne! Ne! Neeee!
- Prabusk, prabusk, kas tau?
Pramerkiau akis. Asteroidą pakeitė susirūpinęs Erikos veidas.
- Kas? Kur? Atsiprašau. Košmaras.
- Ramiau. Giliai įkvėpk, iškvėpk. Kaip jautiesi?
- Dabar šiek tiek geriau. Kada mane paleis?
- Nežinau.
Įėjo daktaras. Paskui jį seselė su popieriais.
- Laba diena, Gintarai. Kaip sveikata?
- Laba diena. Jau geriau. Kada mane išleisit?
- Dar palauk truputį. Tu susižeidei veidą. Mum reikia sutvarkyti žaizdas taip, kad neliktų randų.

***

Praėjo kelios dienos. Mane išleido. Atėjo Erika. Ji palydėjo mane namo. Namai. Pagaliau aš namie. Kambarys tvarkingas.
- Aš jį sutvarkiau.
- Ačiū tau. Ačiū, kad manimi rūpiniesi.
- Tu man esi labai svarbus. Aš nežinau ką daryčiau, jei tavęs nebūtų. Dėl tavęs aš ir savo gyvybę atiduočiau. Tu mano geriausias draugas.
- Gyvybės nereikia, bet… jei sutiktum už manęs tekėti, aš būčiau labai laimingas.
- Nori, kad būčiau tavo žmona? Man tai taip netikėta. Aš net nežinau ką atsakyti. Gal gali man leisti šią naktį apie tai pagalvoti? Rytoj ryte aš pas tave ateisiu ir pasakysiu ar sutinku, ar ne.
- Gerai. Sutinku. Atleisk, bet aš labai noriu miego. Gal gali mane palikti vieną?
- Labanakt.
- Labanakt…
Erika išėjo, aš likau vienas. Kokia gali būti nežmoniška tyla. Nerandu sau vietos. Einu miegot. Užmigau. Ramu, tylu… Asteroidas? Ir vėl jis čia? Skrieja tiesiai į mane. Nepavysi manęs. Leidausi bėgti. Bėgau kol pritrūkau kvapo. Sustojau. Atsigręžiau atgal. Ką? Asteroidas visai čia pat. Sekunė… Atsimerkiu. Esu visas šlapias nuo šalto prakaito. Košmaras? Tai košmaras. Reikia stengtis užmigti. Vėl paskęstu tamsoje. Tamsu. Tamsa smaugia mane. Man trūksta oro. Ne!!! Ir vėl košmaras? Kas su manim vyksta? Tuojaus tekės saulė. Norėčiau pamatyti kaip ji patekės. Išlipu iš lovos, apsirengiu. Atitraukiu užuolaidas. Pats laikas. Teka. Salė teka. Labas rytas saule. Akinanti šviesa. Ramu. Debesis? Juodas kaip naktis debesis. Saulė pradingo, debesis džiaugsmą pradangino. Ką gi, nieko nepadarysi. Ką čia nuveikus. Reiktų kavos išgerti. Žingsnis… kas čia?… maudžia visą kūną. Atrodo, lyg kas plėšytų mane į gabalėlius. Skauda!!! Nualpau… Gyslom išvagotas asteroidas skyla į begalę mažyčių gabalėlių. Pagaliau asteroidinai košmarai baigėsi… Kraujas, visur vientik kraujas. Kas vėl? Balsas. Erika…
- Erika, čia tu?
- Taip aš.
- Kur aš? Kodėl nieko kito nematau kaip tik kraują?
- Tu vėl ligoninėje. Tau pasireiškė šalutinis paveikis. Tau trūkinėja visos kraujagyslės…
- Tai aš mirsiu…
- Ne, ne. tu nemirsi, tu dar ilgai, ilgai gyvensi.
- Bet kodėl tu verki, jei viskas bus gerai?
- Aš visai neverkiu…
- Nesijaudink dėl manęs. Rūpinkis savimi… A!!! Skauda!… Skęstu, gelbėkit mane..
Aplink mane tyvuliuoja kraujo jūra. Aš dūstu. Kažkas mane smaugia. Paleisk mane. Akinantis blyksnis…