EdvardasKūrinys parašytas konkursui Kelionių ekspresas
Nubėgo metų virtinė ilgiausiom dešimtim,
Nuplovė tą sovietinę taip kurstytą puikybę –
Pasauly buvę jie vieni – garbinga išimtim,
Prie jų kiti kaip siurbėlės, prie nekaltų vis kibę.
Pamačius Indiją, ji piešėsi dangaus spalvom,
Ir bugenvilių metūgių rausvų žiedų girliandom,
Išsekusiais žmonių veidais ties pakelėm salsvom,
Keliais judriais, kur alkani rankas atkišę lenda.
Seniai atprato jos vaikai ir verkti, ir liūdėt,
Ten krūmo karštyje alsiam ant žemės kaupo guli,
Neatspausta dar šios dienos vaikų šiurpi raidė –
Sutrūkinėję po dangum vaikų gyvybės siūlai.
Kaip cirke kelio dulkėse štai motina jauna
Šokdina savo dukterį dviejų – trijų metukų –
Jai nubyrėjo išmaldos turistinė mana
To vaiko varganos buities aštriems kaip skausmas triukams.
Berniukas jaunas vienkojis vėl šokčioja pro mus,
Nes antrąją dar kūdikiui nukirto jam tėvelis –
Dosnumo nesulauks sveiki, o luošiui be namų
Į laimę sočią, įprastą taip nuvalytas kelias.
Vos gimęs šiam pasaulyje jau indas nepaklys –
Kasta – tai Krišnos dovana ir didelė nelaimė –
Visa tauta nuo seno jau, kaip tas auksakalys,
Pasprukti niekur negalės iš miesto, nei iš kaimo.
Išvytas iš kastos žmogus neras kur prisiglaust –
Kaip medis be šaknų turės nudžiūti ir numirti.
Nors ir kažkiek gailėtumei to nuskriausto žmogaus,
Jam neišvengt gūdžios lemties, likimo jam paskirto.
Jokios gyvybės nesutremps nueinantis asmuo –
Tai džainitas atidžiai su šluota valo kelią,
Kiekvieną gyvį saugo jis, prie jų prisisumuos
Netyčia čia nutūpusius ir uodą, ir muselę.
Languos vienutės veriasi to statinio akmuo –
Koks Tadž Machalis nuostabus iš ryto saulės aukse –
Mirtim žiauria rūstus sūnus čia tėvą nukamuos –
Nei gailesčio, nei pagarbos jis laukė, nesulaukė.
Tarsi dulkėtoj pakelėj palaistyta žolė,
Ak, Indija, tavais vaizdais gėrėjaus kino juostoj!
Svajojau aš arčiau ranka ir žvilgsniu prisiliest
Ir tavo dainomis skambiom minties skrydžius paguosti.
Ir štai vėjelis jūrinis kutena skruostus man
Balkone aukštame supuos aš kėdėje šiaudinėj,
Naktis pietų su palmėmis ten kuždasi žemai
Ir žiburiai laivų tolių mane atplaukt vadina.
Skrendu kažkur į naktį tą su tolumos šviesom,
Su jūros šniokštimu lengvu, smėlingo kranto vingiais
Su bangomis baltom nakty į tolį nutiestom,
Su Indijos sakmėm liūdnom ir žmonėmis garbingais.
Dar šventėm Indijoj kilnioj linksmas pabaigtuves
Ir gėrėme jau įprastai po ketvirtį stiklinės,
Jie moterim stebėjosi – kuri bepastovės
Išgėrus dozę mirtiną naminės, o ne vyno.
Per tolį metų atplaukia tie vakarai Goa –
Šilti, su žmonėmis linksmais, Arabų jūros burtais
Su nuostabiom legendomis ir su skausmu drauge,
Lyg pasakiškas vaizdinys man žemėje sukurtas.
