mes nekalbame

Mes nekalbame. Nekalbame apie tai, kas vyksta. Apie pasaulį už mūsų grotų ir spynomis apkarstytų šarvuotų durų. Nekalbam apie tai su mintimi, jog tos kalbos niekada netaps niekuo daugiau nei kalbomis. Mes nežiūrime žinių, neskaitome knygų ir nesidomime mokslu. Mes užsidengiame ausis išgirdę menkiausią krepštelėjimą.  Bijome vėjo ir saulės. Nekalbame apie tai, jog mirtini dalykai egzistuoja šalia mūsų ir tampa vis labiau nesuvaldomi. Nekalbame ir apie tai, jog jau kurį laiką tikėjimas yra išblėsęs iš mūsų galvų. Tikime vienu universaliu dievu. Monetėle, kurioje išgraviruotas mūsų pačių vardas ir manome, jog už jį galime įsigyti visas pasaulio gėrybes. Žmonija. Taip dabar vadinamės. Perkam ir parduodam vieni kitus turguje. Pjaustom kepenis, širdis, dedam juos į svarstykles ir sveriam galvodami kuo daugiau nuskuti nuo klientų. Už mūsų namų durų budi vilkai. Tik... Neaišku, ar jie saugo mus nuo kitų vilkų, ar patys nori suėsti. Miškuose nebeliko žvėrių. Jie visi kažkur išsibėgiojo. Upėse ir ežeruose nebeliko švaraus vandens. Atrodo, dar vakar visko buvo... Gėrėme ir šokome. Dabar tai darome nebe pievose ir nebe drauge, o kažkur atskirai. Savo pačių fantazijose. Mūsų civilizacija - ant pasaulio krašto ir tuoj... Nukris.  Gatvėmis bėgioja bepročiai šūkaudami apie eros tobulumą. Jie sako, kad išgyvenam pakylėjimą kaip niekad. Sumauta propaganda... Visi jie bepročiai. Užsidengiu akis, ausis ir burną. Nė nenoriu, kad jie artintųsi prie manęs. Atstokit! Mano pasaulis jau seniai žlugo. Nenoriu, kad sugriautumėt ir tą, kurį dar turiu galvoje. Menkutėlę jo viziją...  Mes nekalbame. Nekalbam apie tai, jog mums negera. Gėda. Iš kur ji atsirado? Gėda, kad kiti sužinos ką nors turint silpnybę. Šiame pasaulyje silpnų negali būti. Silpni pribaigiami. Negali būti kitoks, nes jei kartais toks būtum, būtum silpnas - vienas prieš vilkų gaują. Vilkų, kurie budi prie durų ir gviešiasi pačiupti mus ir mūsų vaikus.

Sėdu į traukinį, ant kurio nėra numerio, jokio maršruto. Rankoje teturiu lagaminą, o kitos delne - mažytę šukelę to senojo pasaulio, kurio jau seniai nėra. Vagono durys užsitrenkia ir pajudu kažkur tolyn į dykumą. Dykumą pasaulio, kurio nebesuprantu.

Mes nekalbame. Nekalbam apie dykumas, kurias supylė gaisrai, bombos ir saulės radiacija. Nekalbam ir apie tai, kas numetė tas bombas, kas įžiebė gaisrus... Ar šiame pasaulyje iš tiesų dar kam rūpi, kas tai daro ir už ką?

Dykumoje regiu ant šono apvirtusius laivus, sudegusius šarvuočius ir sudžiuvusius lavonus. Net nežinau, kuris karas juos čia suguldė... Traukinys privažiuoja patikrinimo postą. Kariai su dujokaukėmis atsargiai slenka tuščiais vagonais. Kai ateina manojo eilė, jie tik pasižiūri pro langelį į pavargusį žmogų, stovintį  tarpduryje, pasiruošusį rodyti dokumentus, ir skubiai išlipa. Vienas kareivis pamoja mašinistui kuo skubiau važiuoti tarsi viduje būtų koks raupsuotasis. Naktį matau šviesas danguje. Ar tai naikintuvai? Jų raketos? Dar daugiau bombų? Kažkas sprogsta netoli bėgių, sudreba žemė, rausva liepsna sužvilga vagono languose. Tupiu kupė kampe keliais užsidengęs veidą ir kuždu sau, jog viskas tuoj baigsis ir greit būsiu laisvas. Dar kelios bombos sprogsta visai šalia traukinio. Akimirką manau, jog atėjo paskutinioji, tačiau sprogimai staiga liaunasi. Po kelių įtemptų valandų neramiai užmiegu. Pabundu nuo saulės kaitros ir dulkių. Traukinys stovi tuščias dykvietėje. Mašinisto nėra. Lokomotyvas dega. Atrodo į jį pataikė bomba. Aplink voliojasi suirę kūnai, ant jų boluoja kariškos uniformos. 

Mes nekalbame. Nekalbam, dėl ko tie kažkada gyvi ir mylintys kūnai atsidūrė dykumoje. Nekalbame ir apie tai, kas jie tokie. Mūsų visai nedomina pasekmės, tik rezultatai.

Paleidžiu lagaminą iš rankų ir suklumpu. Prie širdies glaudžiu tik senojo pasaulio šukelę. Viena ranka iškasu negilią duobutę ir liūdnomis akimis įdedu šukę į vidų. Užkasu smėliu ir atsistoju nuleidęs galvą, žiūrėdamas į vietą, kur po žeme guli mano pasaulis. Ašaros byra ant puraus dykumos smėlio. Nusisuku ir lėtai imu žingsniuoti į rytus, kur pakilo radioaktyvi saulė. Staiga vėl sudreba žemė, tik dabar ji dreba kitaip. Tai ne bomba. Nėra jokio triukšmo. Atsisuku ir apstulbstu: iš šukės žaibiškai auga medis. Jo šakos ir kamienas auga neapsakomu greičiu, tarsi kokiame pagreitintame filme, ir po kelių akimirkų medis tampa milžiniškas. Jo šakos auga ir vejasi aplink nuodėgulius bei surūdijusį metalą. Staiga kūnas ima drebėti, o akys... Akys užvirsta aukštyn ir tampa baltos. Parkrentu ant žemės, imu kratytis lyg ištiktas epilepsijos. Ekstazė. Mane apima ekstazė ir baimė.

Įsėdau į traukinį, kuris nuvežė mane aplankyti senojo pasaulio. Traukinį be numerio. Traukinį, kuris niekada nesugrįš atgal. Traukinį, kurį nusipirkau iš žmogaus gatvėje; kurį išsiviriau šaukšte. Baimė ir ekstazė. Ne, tai ne baimė. Tai dieviškiausia, ką esu patyręs. Tai sugrįžimas namo. Tai... išsigelbėjimas.
 
Mes nekalbame. Nekalbame apie išsigelbėjimą. Nekalbam ir apie tai, jog bijom tai padaryti. Mums trūksta ryžto. Aš esu išdrįsęs susitaikyti su likimu. Tai reikėjo padaryti žymiai anksčiau. Palieku šią žinutę, kad išdrįstume visi. Kad pamėgintume sugrįžti namo. Kad atsimerktume ir pažiūrėtume realybei į akis.

Nes jos skonis yra... saldus.