Aš - pabiruogė

Aš - maža šios žemės dovana.
Aš - pirma pavasarinė uoga.
Man, šilauogei, lapelių negana,
Net krūmyne aš jaučiuosi nuoga.

Kai pabiru žemuoge saldžia,
Atsuku saulutei rausvą šoną:,, Dar neskinkit, dar tiktai pradžia,
Palūkėkit, kol būsiu raudona! „

Išsibarsčius Lietuvos miškuos,
Uogenojuose žaidžiu slėpynes.
Kas suras mane, kur aš slepiuos,
Apsidžiaugs, nes aš - gardi mėlynė.

Daug veidukų krepšyje nešuos:
Gervuogės, agrasto ar serbento,
Vyšnele supuosi ant šakos
Ir stebiu, kaip žvaigždės žemėn krenta.

Vynuoge pasilipu aukščiau,
Mėgstu gundyti avietės uoga.
Bruknėmis save aš išbarsčiau,
Apsivijusi šilojų sruogom.

Rudeniop, ant samanų purių,
Spanguolių veidukais raudonuoju.
Daug krepšelyje aš jų turiu
Ir visus visus jums dovanoju.