dūžtantis

Nusisuk...

aš atrišau mūsų tvarščius
mes nebuvom siamo dvyniai
mes patys savo delnus susiuvom

Dabar lėk tolyn...
mums nebereiks vilkti viens kito
sužeistų pavargusių sielų

galėsim skraidyt vėl
abu, tik po vieną

virš kito apsiverkusio miesto

Kvėpuok..

giliai, kad truputį skaudėtų
kai tu iškvėpsi aš įkvėpsiu..

Alsuos stiklo duženom į nugarą

kiekvienąkart bandant pakilti

nesvarumo baimė