Kai išėjai...

Štai, kai išėjai
aš praregėjau.
Kai išėjai į lietų,
viena kentėjau.

Likau kambary,
kur gera, jauku,
bet buvo neramu,
kažko neramu.

Tave nešė vėjai,
viltis audroj geso.
Man švietė lempa
visiškoj tamsoj.

Kai išėjai aš supratau:
tu buvai man pasaulis,
žvaigždė nuostabi.
Buvai mano saule,
panirus vandeny.

Štai, man liko
pilna sauja laiškų,
nebaigtų, sutriptų,
liko pelyti mintis...

Man nieko neliko,
kai tu išėjai.
Vien prisiminimai,
ilgi vakarai.

Ir raudą vienatvės
iš skausmo kuriu,
kai išėjai supratau,
kad tai tu...