Rausiasi gilyn suplukęs vergas,
Kol šeimininkas moterimi serga,
Nes kai rūsy pražydo ramunėlė,
Sudūrė širdį, sąnarius sugėlė
Ir liko tik nagai po žemėm pasikasti,
Plevėsa kūnas - kaip nuo jo atprasti?
Nei Dievui siela, anei Velniui dūšia,
Toliau - tik pėsčiomis, o kaulai lūžę.
Suplukęs vergas rauda rūsyje nebyliai -
Užuodę ramunėlę užsiveisė kikiliai...