Sunkūs posmai

Pirmąkart
į tave - nesigilinau -
mūsų meilė - blėso, gęso.
Drąsa, išmintis, ryžtas -
nužydėjo.
Nužydėjo
visos, mūsų meilės gėlės
ir styro saulėgrąžos,
lyg tėvo rykštės.

Gimsta -
sunkūs posmai,
o įdegę - tavo kojos
tarsi pušys -
žeidė mano ryžtą,
žadino iš miego -
rytą auksaburnį.
Kibo,
ant šakos suknelė -
tarsi
balčiausia burė,
ir tu, atrodai
išsipuošus,
kaip ta, žiemos
balčiausia puoštė.

Skriaudas užmiršti
ir atleisti -
kiek šakų, kiek rankų
ir tas graudus
miškų, laukų
alsavimas,
ir tas - ištikimybės,
meilės uogas -
žiema jau renka,
ir gruodis sakosi,
kad artimas, ir savas.

O mašinos lekia -
mūsų orą nuodija
ir plaka
mūsų melą ratais,
ir išspaudžia,
kaip dantų pastą -
kelią siaurą.
Žmonės, kartais veža -
gerą nuotaiką,
ir išveža
iš visų ligoninių,
kaip vėžį - siaubą.

Ne pirmą kartą -
tavo šiltos rankos
apsivijo,
šiltą, šaltą mano išmintį,
ir šleikštų melą,
ir aš sprunku,
lyg pirmąkart -
iš glėbio vėjo,
ir lekiu,
ten kur upės -
mūsų melą mala.

Gimzta
sunkūs posmai -
neturėsi galios -
priešintis,
ir kaip skęstanti -
griebtis -
tų painių atsakymų.
Ašaros pabyra
lyg ištrūkę sagos,
ir mane
lyg vaiką -
Laiko srovės neša.