Išeinančio gėla

Pasiilgsiu to šilto,
mano plaukus liečiančio lietaus.
Pasiilgsiu pavasario
ir saulės spindulių.

Sapnuose regėsiu
mažų vaikų akis.
Paliesiu jų delnukus.
Ir virpėsiu kaip vėjy lapas,
virpėsiu kaip ugnis.

Pasiilgsiu be proto
giedros ir žvaigždžių.
Milijonai skaičiuos jas.
Tik ne aš ir ne tu.

Netikėtai išeisiu
kaip išeina žmogus
pro duris ir pamiršta namus,
ir draugus, ir visus...

Kęsiu šaltį ir drėgmę.
Mano kūnas drebės.
Mano siela sušalus ledyne
gulės, pamesta, ir tuščia lyg erdvė.

              .......


Bet dabar akimis dangų šviesiai regiu.
Dabar aš šypsausi plačiai lyg ausų.
Ir tik nerimas širdį aplanko tamsus.
Ir tik mirštu lyg rudenį miršta dangus.